Į užsienį ir toliau traukia lietuviai. Ar lengva įsidarbinti paklausios profesijos neturinčiam žmogui? Kokios darbo ir gyvenimo sąlygos laukia? Kiek kainuos įdarbinimas? Į šiuos klausimus pabandėme atsakyti pabendravę su įdarbinimo agentūrų, siūlančių darbą užsienyje, atstovais.
Laikas kelti sparnus?
Su nerimu laukdami naujo šildymo sezono ir naujosios brangimo bangos apie darbą užsienyje vis dažniau galvoja netgi tie, kurie dvidešimt metų laikėsi darbelio Lietuvoje.
Kaip išvažiuoti į užsienį, jeigu neturi ten jau įsitvirtinusio giminaičio ar labai gero pažįstamo? Belieka vienas kelias — ieškoti skelbimų. Nusprendėme padaryti bandymą: per pusdienį peržiūrėti darbą užsienyje siūlančius skelbimus ir įsitikinti, ar įmanoma įsidarbinti, per kiek laiko pavyktų išvažiuoti į užsienį ir kiek tektų sumokėti firmai tarpininkei už galimybę įsidarbinti.
Pasitikėti — tik rimtomis agentūromis
Kodėl pasirinkome firmas tarpininkes, kurios plėšia didelius pinigus? Todėl, kad prisiklausę istorijų apie lietuvaičius, kurie, sumokėję sukčiams pinigus už įdarbinimą Lietuvoje būna išsodinami iš mikroautobusų vidury Londono be pinigų, nepasikliovėme neaiškiais skelbimais „Siūlo darbą užsienyje. Nuveža, pasitinka, įdarbina“ .
Pagal mūsų įstatymus įmonė, įdarbinanti Lietuvos piliečius užsienyje, privalo turėti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išduotą licenciją arba, nuo šių metų pasikeitus tvarkai, būti užsiregistravusi Lietuvos darbo biržoje. Su klientu oficialiai dirbančioje agentūroje pasirašoma paslaugų teikimo sutartis.
Siūlydama darbą įdarbinimo agentūra privalo klientui pateikti darbo bei gyvenamąją vietą patvirtinančius dokumentus ir darbo sutartį su darbdaviu bei šių dokumentų vertimus į lietuvių kalbą.
Į Britaniją
Taip susiaurinus paieškų ratą, didelio pasirinkimo neliko. Vienos iš seniausiai Lietuvoje dirbančių įdarbinimo agentūros siūlė nekvalifikuotus darbus pagalbiniams darbininkams gamyklose, fabrikuose, sandėliuose pakuoti produkciją, žemės ūkyje. Kadangi darbai nekvalifikuoti, nebūtina mokėti anglų kalbos. Atlyginimas — 5,80— 6,50 svarų per valandą.
Paskaičiavome: 6 svarai per valandą — 36 svarai per dieną — 180 svarų per savaitę — 720 svarų per mėnesį. Arba kiek daugiau nei 2800 litų. Tie penki su puse svaro–pats menkiausias, koks tik gali būti uždarbis Anglijoje, tačiau supratome, kad šiuo metu Lietuvoje, jei tu ne viršininkas ar didelę patirtį turintis kvalifikuotas specialistas, tokio atlyginimo negausi.
Tačiau rožinės svajonės po truputį ėmė sklaidytis. Pirmiausia dalį atlyginimo, gerai, jei tik trečdalį, teks sumokėti už būstą ir maistą. Gyvenimo sąlygos — po kelis nepažįstamus žmones kambarėlyje, po keliolika žmonių nuomojamame bute. Jei darbas žemės ūkyje, apskritai gyventi tektų vagonėliuose, treileriuose ar vos ne palapinėse.
Antra — pasirašydamas dokumentus įsipareigoji vergauti: kontrakto trukmė dažniausiai metams. Mums pasakė, kad per keletą savaičių jau galima tikėtis išvažiuoti į Angliją, tereikia atvažiuoti į firmą su asmens dokumentais, sveikatos pažymėjimu, pažyma, kad neteistas, keliomis nuotraukomis, gyvenimo aprašymu.
Kai paklausėme apie mokestį už įdarbinimą, supratome, kad dar prieš gaudami darbą jau įskolinsime: 400 litų kainuos konsultacijos, reikalingų dokumentų tvarkymas ir įrašymas į darbo ieškančiųjų sąrašus. Kai atsiras darbdavys, dar apie 650 litų kainuos kelionė į Angliją ir 1600 įdarbinimo mokestis.
Kitoje firmoje pageidavo, kad pirmojo pokalbio metu sumokėtume 180 litų registracijos mokestį. Už šiuos pinigus mūsų anketą išsiųs į Angliją. Greitais surasti darbo nežadėjo: susidariusios eilės, tad palaukti tektų mėnesį ir ilgiau. O jei atsiras darbą siūlantis darbdavys, firmai teks sumokėti dar 930 litų. Prie šios sumos dar reikia pridėti kelionės išlaidas — 500— 600 litų. Ir patarė įsidėti kokį tūkstantį litų iki pirmojo atlyginimo.
Į Skandinaviją
Britanija ar Airija jau numintos mūsų tautiečių, o už nekvalifikuotą darbą milijonų neuždirbsi. Gal verta pamėginti įsidarbinti Skandinavijoje, kur gyvenimo lygis kur kas aukštesnis?
Peržiūrėjęs keliolika skelbimų įsitikinau, kad neturėdamas pažįstamų Norvegijoje, apie gerai apmokamą darbą šioje šalyje gali tik pasvajoti. Įdarbinimo firmos klausinėjo apie įvairių profesijų kvalifikaciją liudijančius pažymėjimus, tarptautinius sertifikatus, darbo patirtį, rekomendacijas, užsienio kalbos gebėjimus.
Akis užkliuvo už viliojančio pasiūlymo: Darbas Suomijos žuvies fabrikuose. Dirbama ne mažiau kaip 40 valandų per savaitę. Atlyginimas–8 eurai per valandą. Dirbama ir šeštadieniais, tačiau už tai gaunamas didesnis atlygis. Darbas legalus ir su visomis Suomijos socialinėmis garantijomis, sveikatos draudimu.
40 darbo valandų per savaitę padauginę iš 8 eurų gavome 320 eurų uždarbį per savaitę arba 1280 eurų per mėnesį. Arba beveik 4 tūkstančiai litų. Paskambinus į įdarbinimo agentūrą, viltys gauti viliojantį darbą dar labiau sustiprėjo.
Maloni darbuotoja papasakojo, kad Lietuvai skirta 120 darbo vietų, pirmoji darbuotojų partija vežama jau rugsėjo viduryje. Pasiteiravę apie gyvenimo sąlygas sužinojome, kad žuvies įmonė darbuotojus apgyvendina netoliese esančiuose butuose, kuriuose yra šaldytuvai, dušas, bendro naudojimo virtuvėlės, kondicionierius, televizija ir interneto ryšys, skalbyklės.
Gyvenama po 1 ar 2 žmones viename kambaryje. Vienvietis kambario butas mėnesiui kainuoja 200, o dvivietis 150 eurų. Už būstą iš karto mokėti nereikia, nuoma bus išskaičiuojama iš algos. Važinėti į darbą nereikia. Maisto produktai Suomijoje kainuoja maždaug tiek pat, kiek ir Lietuvoje. Gamykloje yra karšto maisto valgykla, kurioje tris kartus per dieną tiekiamas karštas maistas ir tai kainuotų apie 7 eurus.
Tad kodėl tautiečiai dar neužplūdo Suomijos? Gal labai dideli įdarbinimo mokesčiai? Ne, mus užtikrino, kad firma už įdarbinimo paslaugą ims tik 60 litų. Na, ir už kelionę mikroautobusu, kuris, beje, nuveš tiesiai į gamyklą, teks patiems susimokėti kiek daugiau nei 100 eurų.
Kodėl šių eilučių autorius vis dar Lietuvoje, o ne Suomijoje pjausto lašišų ir menkių file? Ogi todėl, kad suomiai nekvaili. Jie aukščiau minėtas sąlygas ir darbo užmokestį siūlo tik jau turintiems nemažą patirtį ir panašiose įmonėse dirbusiems žmonėms.
O gal į Daniją?
Nudegę Suomijoje, didelių vilčių jau neturėjome, pamatę dar didesnius pinigus žadančius įdarbinimo skelbimus Danijoje. Reikėjo 15 žmonių medelyne. Už sodinukų rūšiavimą, sodinimą, ruošimą pardavimui, medelių karpymą ir genėjimą siūlė 11,5 euro per valandą.
Darbas legalus, anglų kalba nebūtina. Darbdavys pasitinka, apgyvendina, suteikia transportą. Iš karto buvo perspėjama, kad tinginiai ir mėgėjai išgerti nė nesivargintų, nes darbo negaus.
Panašų atlyginimą (iki 12 eurų per valandą) bei gyvenimo sąlygas siūlė ir už darbą Danijos kiaulių komplese. Dirbti tektų šaldymo ir pusfabrikačių cechuose, kur paruošiama ir rūšiuojama apdorota produkcija, pakuojama mėsa. Dar buvo siūloma sandėlyje krauti dėžes, valyti cechus.
Per mėnesį įmanoma uždirbti iki 2 tūkstančių eurų arba daugiau kaip 6 tūkstančius litų. Įdarbinimo agentūroje sužinojome, kad teks sumokėti 150 litų registracijos mokestį ir dar 500 litų vėliau.
Tačiau pasikalbėjus su įdarbinimo agentūros darbuotoja susidarė įspūdis, jog suviliojus geru uždarbiu ir gyvenimo sąlygomis, jiems yra svarbu, kad klientas ateitų į ofisą ir sumokėtų tą registracijos mokestį.
Kai mintyse jau šlama tūkstančiai eurų, kas pagailės kelių šimtų litų? Tačiau ar kas atkreipė dėmesį į nedideliu šriftu parašytą sakinį, kad fabrike reikia 16, o medelyne — tik 15 žmonių? Verta įsiklausyti ir į įdarbinimo agentūros darbuotojos paaiškinimą: „Mes garantijų neteikiame. Nusiųsime anketą, o darbdavys pats pasirinks, ar jam tinkate“ . Žinoma, jeigu danui neįtiksime ar jis į mūsų anketą nė nežvilgtelės, Lietuvoje agentūrai sumokėto registracijos mokesčio mums niekas nesugrąžins.
Germanų kraštuose nekvalifikuoti darbininkai nelaukiami
Pabandę įsidarbinti Britanijoje, Suomijoje ir Danijoje, nenuleidome rankų. Įsitikinome, kad nekvalifikuotų žmonių nereikia Austrijoje ir Vokietijoje. Ten labiau pageidaujamos vokiečių kalbą mokančios moterys, galinčios prižiūrėti senelius, ar medicinos sesutės.
Arba jaunos gražios merginos darbui baruose. Sužinojome, kad šiose šalyse nekvalifikuoto darbo rinką užėmę lenkai, kurie nenoriai įsileidžia kitų tautų atstovus.
Olandijoje taip pat karaliauja lenkai. Ypač statybose ir gerai apmokamame šiukšlių surinkimo bei rūšiavimo versle. Olandijoje vasarą dar buvo įmanoma įsidarbinti šiltnamiuose, jeigu tau ne daugiau kaip 25 arba, blogiausiu atveju, 30 metų.
Paprikų ir gėlių skynimas — tradicinis vasarą Olandijoje uždarbiaujančių studentų darbas. Šioje gana dideliais atlyginimais garsėjančioje šalyje laukiami tik suvirintojai, dailidės, keltuvų vairuotojai ir kiti profesijas ir patirtį turintys bei atitinkamus pažymėjimus ir licencijas parodyti galintys darbuotojai.
Kai įdarbinimo agentūroje paklausėme, ar atsirastų nekvalifikuoto darbo pagalbiniam darbininkui, patarė palūkėti... pavasario, kai prasidės žemės ūkio darbai.
Realiausi šansai Čekijoje
Akis užkliuvo už įdomaus skelbimo: Čekijoje, Pilzeno mieste, įdarbinama televizijos sistemas gaminančioje „Panasonic“ gamykloje. Paslaugos nemokamos, apmokama kelionė į Čekiją
Dar skelbime buvo rašoma, kad „Panasonic“ atstovai patys atvyksta į Lietuvą ir testuoja kandidatus. Tikrinami matematikos žinių pagrindai ir reikia atlikti praktines užduotis judėjimo koordinavimui patikrinti, nes gamykloje teks dirbti su elektros atsuktuvais.
Ar Čekija gali sugundyti uždarbiu? Čekija ir Slovėnija yra sparčiausiai besivystančios naujosios ES šalys. Ir Čekija pagal BVP ir gyvenimo lygį jau dabar aplenkė Ispaniją ar Portugaliją. Tad čekas nesusigundys valandiniu 50 ar 90 kronų atlyginimu gamykloje. O be darbo namuose sėdinčiam lietuviui 600— 700 eurų, liekančių susimokėjus už butą ir maistą, jau būtų nemenka paspirtis.
Paskambinę į įdarbinimo agentūrą sužinojome, kad jei domimės pasiūlymu, turime paskubėti: po poros dienų į Pilzeną montuoti „Panasonic“ televizorių jau išvyksta lietuvių grupė... O gal?
Dalius MIKELIONIS
