Nors jau visi choru tvirtiname, kad ekonomika, kaip ir lauktina tokiais laikais, suka į sąstingį, pati ekonomika vis dar dumia pavydėtinu greičiu. Turiu galvoje 6,4 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo tempus šių metų pirmąjį ketvirtį bei dar smagesnį atlyginimų didėjimą – 23,8 proc. nominaliai (pirmąjį ketvirtį, lyginant su atitinkamu pereitų metų laikotarpiu) ir net 14,2 proc. realiai.
Jokioje ekonomikoje kainos neatsilaikytų prieš tokią paklausos ataką.
Tokius negerus (dar negeresnius) laikus jau turėjome 1990-1994 m. Susidorojome su spartaus kainų augimo problema ryžtingai įsivesdami valiutų valdybos (VV) režimą. Litų bus tiek, kiek turėsime bazinės valiutos (tada – dolerių), į kurią litai buvo laisvai ir pigiai keičiami, o tos valiutos pradžioje reikėjo pasirūpinti tiek, kiek jos pagrindu išleistų litų minimaliai reikėjo to meto mažytei ekonomikai. Jei kas norės litų daugiau – turės pats tą bazinę valiutą (arba ir kitą užsieninę laisvai konvertuojamą valiutą) užsidirbti (eksportų ar investavimo Lietuvoje perspektyvų sužavėjimu arba paskolinti Lietuvos verslo subjektui įtikinimu). Litų gausėjo tiksliai tiek, kiek šalies ūkis uždirbo dolerių ir kitų valiutų.
Jei kam reikėjo kredito - to kredito galimybes iš esmės lėmė vidaus sankaupos, kurios, savo ruožtu, galėjo atsirasti tik atitinkamai sumažinus vartojimą, t.y. nekeliant jokio papildomo spaudimo kainoms iš paklausos pusės.
Todėl valiutų valdybos režimas bemaž akimoju užsmaugė infliaciją Lietuvoje ir mes ilgam įžengėme į mažos infliacijos nirvaną. Ilgiausia toje nirvanoje užsibuvo mūsų valdžia – visai neseniai, 2007 m. gruodį patvirtintoje „Lietuvos konvergencijos 2007 metų programoje“ ji parašė: „Nacionalinės valiutos lito ... kursas, fiksuotas euro atžvilgiu pagal valiutų valdybos principus, užtikrina, kad vidutinė daugiametė infliacija Lietuvoje išliks artima euro zonos infliacijai. Po infliacijos paspartėjimo 2007–2008 metų laikotarpiu, kai 2009 metais stabilizuosis naftos ir gamtinių dujų kainos, o akcizai bus baigti derinti pagal Europos Sąjungos ... normas, infliacija Lietuvoje ilgainiui vėl priartės prie euro zonos lygio.“
Nors ir negražu, bet priminsiu: euro zonoje infliacija 3,6 proc., pas mus - 12 proc.
Buvo kaip toje programoje parašyta, iki kol Lietuvos bankai neapsiprato ir neperprato Lietuvos ūkio ir jos gyventojų, nesulaukė Lietuvos įstojimo į ES ir nepamatė, kaip ėmė sparčiai ir stabiliai augti ekonomika.
Kai jie visa tai suprato, ryžtingai ėmėsi veiklos – išplėtė kreditavimą.
Pasakymas „Lietuvos bankai“ reiškia teritoriją, kurioje tie bankai įsikūrę. Beveik 87 proc. Lietuvos bankų kapitalo priklauso užsienio subjektams. Todėl „Lietuvos bankų“ veikla buvo projektuojama ir įgyvendinama pagal Skandinavijoje ir kitose šalyse įsikūrusių savininkų strategijas, numatytas kur kas didesnei erdvei nei vien Lietuva.
Kredito mastai Lietuvoje maždaug nuo 2004 m. ėmė pašėlusiai augti. Paskolos fiziniams asmenims būstui įsigyti 2004 m. padidėjo 80 proc., 2005 m. – 86 proc., 2006 m. - 61 proc., 2007 m. - 62 proc. Visos suteiktos bankų paskolos klientams 2005 m. padidėjo 53,6 proc., 2006 m. - 48,9 proc., 2007 m. - 46,8 proc. 2006 m. visų išduotų paskolų santykis su BVP sudarė 51 proc., o 2007 m. – jau 62 proc.
Komercinių bankų pelnas Lietuvoje 2007 m. padidėjo net 71 proc. Patys pelno kalnai daro įspūdį – 2007 m. pelnas sudarė 1,154 mlrd. Lt. (2006 m. buvo 667 mln. Lt.). Įdėmesnis skaitytojas gali prisiminti, kad būtent 2007 m. bankai padidino savo operacijų įkainius. Matyt, vardan agitacinės funkcijos - gal bobutės, už dujas ar vandenį mokėdamos, ryšis pagaliau nusipirkti kompiuterius ir pereis prie elektroninės bankininkystės, juk šiek tiek mažiau joms tada kainuotų. Bankai gi negali sau leisti pelno nedidėjimo ten ir tada, kur ir kada įmanoma dar kažkiek daugiau jo išsunkti.
Bet palikime ramybėje pelnus – bankų turtai visur pasaulyje puošia miestus ir džiugina jų darbuotojus. Mums svarbiau makroekonominis bankų kreditų ekspansijos poveikis.
Tas poveikis tam tikru mastu buvo destruktyvus, destabilizuojantis. Kredito ekspansija tuo konkrečiu metu, kai šalies finansų ministerija vykdė prociklinę fiskalinę politiką, pradžioje paspartinusi ir taip sparčius ūkio plėtros tempus, toliau jau vedė į ažiotažą nekilnojamojo turto rinkoje bei ūkio perkaitimą ir infliaciją. Juolab kad nieko nepadarė ir Lietuvos bankas, savo rankose turėjęs vieną kredito rinkos apraminimo priemonę – bankų privalomųjų atsargų normatyvo laikiną padidinimą, bet taip jos ir nepanaudojęs.
„Pasigavusi“ dviženklę infliaciją, mūsų ekonomika sukompromitavo valiutų valdybos režimą. Jis pasirodė bejėgis suvaldyt infliaciją Lietuvoje.
Dabar teoretikams reikės spręsti – ar valiutų valdybos režimo mechanizmas nėra tiek geras, kaip galvojama, ar labai jau prastai juo tenai, rytų Baltijos šalyse, pasinaudota.
Bet nenutylėkim pagrindinės priežasties. Bankų savanaudiškumas - jokia naujiena, mūsiškės valdžios neprofesionalumas – irgi „vis dar pasitaikantis“ dalykas. Bet pagrindinė jėga – globalizacija.
Jei jūsų bankų sistema priklauso kitose šalyse dar plačiau veikiančiai finansų grupei, tai išmintingiau būtų nesitikėti, jog tų korporacijų veikla dar užsiims ir jūsų nacionalinių ekonominių interesų įgyvendinimu ar paisymu. Geriau užprogramuoti jų plėšrumą didžiausiu koeficientu ir tik tada rašyti savo nacionalines strategijas ir stabilumo programas.
Ekonominė veikla visada susideda iš dviejų nepakeičiamų elementų – godumo jėgos ir kultūros stabdžių (vairo). Kaip suderinsi tuos elementus – tą ir turėsi.
Nacionalinės vyriausybės tų galimybių derinti turi vis mažiau ir mažiau. Bet, kaip įtikinamai rodo mūsų mielos šalelės patirtis, valdžia ir ekonomikos valdyme vis dar turi nepanaudojamų galimybių. Neprofesionalumo, vangumo, tingumo, lėtumo, o kartais ir žioplumo mažinimo ekonominėje politikoje galimybių.