Pasaulio valstybių ekonominės galios tektoninėse slinktyse atsirado naujas reiškinys - valstybinių turto fondų (VTF) veikla. Sutapimas su mūsiškiu VTF atsitiktinis – kalbėsime apie tokį valstybinį turtą, kuris susikaupia užsienio valiuta.
Iš kur valstybėje (jos vyriausybės žinioje) gali imti kauptis užsienio valiuta? Taip bus tik tuo atveju, kai valstybėje daugelį metų yra prekybos balanso perviršis. Taip šiandien yra valstybėse, kurios eksportuoja daug naftos bei kurios išvis eksportuoja daug daugiau nei importuoja.
Iki neseniai tas perviršis nusėsdavo oficialiosiose tarptautinių mokėjimo priemonių atsargose, liudydamas tų valstybių mokumą, patikimumą tarptautiniuose sandoriuose. Valstybės (jų centriniai bankai) laikydavo tas sankaupas investuotas į labai patikimus, likvidžius ir, suprantama, menką grąžą duodančius pagrindinėmis pasaulio valiutomis nominuotus vertybinius popierius.
Tačiau kai kuriose valstybėse tokių atsargų galop susikaupė tiek daug, kad teko ieškotis kitos išeities. Juolab kad tradicinis oficialių atsargų laikymas kartais net sukelia nuostolių. Antai 2007 m. Kinijos juanis dolerio atžvilgiu pabrango 6 proc., tuo tarpu Kinijos dolerinių atsargų, investuotų į trumpalaikes JAV vyriausybės obligacijas, grąža tebuvo 4,5-5 proc. Panašiai dabar nukenčia kitų šalių centriniai bankai, laikantys oficialiąsias atsargas JAV doleriais.
VTF atsirado dar šeštame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. 1956 m. Ramiojo vandenyno salelė, Kiribačio respublika, įkūrė Kiribačio pajamų išlyginimo rezervų fondą, kuriame kaupė pajamas iš eksportuojamo mineralizuoto paukščių mėšlo. Tų iškasenų seniai nebėra, o 400 mln. dolerių fondas liko. Kai jis per metus duoda 10 proc. grąžos, Kiribačio bendrasis vidaus produktas (BVP) padidėja vienu šeštadaliu.
Per pastaruosius penketą metų tokie fondai labai išaugo ir tapo rimtais pasaulio finansų rinkų veikėjais. Apytikriais skaičiavimais juose dabar sukaupta netoli 3 trln. JAV dolerių. Didžiausius valdo Jungtiniai Arabų Emiratai, Singapūras, Saudo Arabija, Kuveitas, Kinija, Rusija.
Tarptautinio valiutos fondo (TVF) skaičiavimais 2012 m. juose bus 10 trln., 2015 m. – 12 trln. dolerių. Palyginimui pasakysime, kad 2006 m. pasaulio bendras vidaus produktas (BVP) buvo 48,5 trln. dol. Tiesa, lyginant su visu pasaulio finansiniu turtu, sudarančiu 190 trln. dolerių, tai dar nėra didelė dalis, bet...
Bet VTF nėra standartinis privatus institucinis investuotojas. Jo šeimininkas – atitinkamų šalių vyriausybės.
Ar visada vyriausybės elgiasi finansų rinkose taip, kaip „normalus“ didelio kapitalo savininkas, klausia analitikai? Ir atsako – anaiptol nebūtinai, kitų šalių vyriausybės gali turėti ir politinių interesų. Kai 2005 m. Kinijos valstybinė naftos bendrovė užsimojo įsigyti JAV naftos įmonę, o 2006 m. Dubajaus VTF – Niujorko ir kelių kitų uostų terminalus valdančią bendrovę, JAV kongresas ėmėsi ypatingų žygių, kad tai neįvyktų. Karštesnės galvos jau ėmė matyti vos ne apokaliptiškus vaizdus, kylančius dėl to, kad energijos tiekimas, uostai ir kitos šalies arterijos šventa nuosavybės teise priklauso arabų valstybėms.
Kinijos vietoje, aiškino vienas JAV kongreso narys, turėdamas tokį fondą aš supirkčiau tiek energijos tiekimo bendrovių, kiek tik įmanoma. Ir tada galėčiau, užuot siuntęs kariuomenę, paprasčiausiai išjungti elektrą visai Amerikai. Kas galėtų mane sulaikyti?
Ekonominį liberalizmą atidėjo į šalį ne tik pavieniai politikai, bet ir vyriausybė. 2007 m. JAV priėmė Užsienio investicijų ir nacionalinio saugumo įstatymą, kuriuo pertvarkė Užsienio investicijų Jungtinėse Valstijose komiteto nuostatus, padidindama jo įgaliojimus. Nekalbant jau apie kitus atskirus teisės aktus, saugančius JAV bankų sistemą nuo perėjimo kitų valstybių žinion.
Kitas vertus, JAV politikai ir didieji verslo žmonės neslėpė palengvėjimo, kai dėl antrarūšių hipotekos paskolų krizės susvyravus jų finansų rinkos galiūnams – tokioms finansų grupėms, kaip Merrill Lynch, Citigroup, Morgan Stanley – būtent VTF parėmė visą sistemą. 2007 m. vos per kelis mėnesius vien Abu Dabio, Singapūro ir Kinijos VTF, įsigydami nedideles dalis jų akcijų, suteikė virš 22 mlrd. dol. injekcijas ties bankroto riba atsidūrusiems gigantams.
Amerika taupo per mažai, kad pati sukauptų reikiamą investicijoms kapitalo kiekį. Reikia tik džiaugtis, kad užsienio santaupos ateina į mūsų ekonomiką, tvirtina daugelis JAV ekonomistų. 2007 m. Kanada investavo į JAV ekonomiką 65 mlrd. dol., Pietų Korėja – 10,4 mlrd., Indija – 3,3 mlrd., Rusija – 0,6 mlrd. dol.
Bet kai tarp tų investicijų gausėja atitinkamoms vyriausybėms priklausanti dalis, kyla būgštavimų. Bepigu priimti privatų kapitalą, kuriam tiesiog ant kaktos parašyta – noriu pelno ir tik pelno. Tokio investuotojo prognozavimas – vaikų darbas. Kas kita VTF.
Neseniai sukruto ir Europa. Didžiausią nerimą rodo Vokietija ir Prancūzija. Pastaroji jau išvardijo 11 „strateginių sektorių“ ekonomikoje, kuriuose užsienio nuosavybės dalis bus ribojama.
Įdomu tai, kad ir Rusija paskelbė saugosianti nuo užsienio investicijų įsigalėjimo net 39 „strategines šakas“, gaminančias iš viso daugiau nei pusę šalies BVP. Tai atitinka valstybinio kapitalizmo strategiją, įgyvendinamą toje šalyje.
Sujudusios didžiosios valstybės ir tarptautinės finansų organizacijos jau numatė bendras veiklos kryptis. Siekdamos užbėgti už akių jautresnių vyriausybių protekcionizmui kapitalo judėjimo srityje, TVF, ES, OECD siūlo siekti kuo didesnio skaidrumo VTF investavimo strategijose. Labai praverstų savanoriškai priimtas VTF elgesio kodeksas.
Mums, žinoma, ramiau. Mes jau seniai gyvename su tomis energetinio priklausomumo, bankų bei draudimo bendrovių perėjimo į užsienio rankas „apokalipsėmis“. Žinome, kad bėdai ištikus vargu ar kas padės. Kita vertus, ir nuskriausti gali pamiršti.
