Dar netirtas „okupacinis sindromas“

Savaitės žmogus – advokatas, Kovo 11-osios Akto signataras Egidijus Bičkauskas, gindamas ketveriems metams už disponavimą ginklais nuteistą buvusį politinį kalinį, eksparlamentarą Algirdą Petrusevičių teismą privertė suklusti pareiškęs, kad jo ginamasis išgyvena „okupacinį sindromą“ , rašo „Respublika“.

Vakar Lietuvos apeliacinis teismas atmetė A.Petrusevičiaus advokato prašymą skirti jo klientui psichologinę ekspertizę. Tačiau E.Bičkauskas liko patenkintas, kad nuo totalitarinės priespaudos nukentėjusių žmonių, galinčių jausti vadinamąjį „okupacinį sindromą, problema neliko nepastebėta.

Padidėjęs jautrumas

- Ką turėjote omenyje, kai siekdamas palankaus teismo sprendimo šiuo metu kalinčiam A.Petrusevičiui pavartojote dar negirdėtą sąvoką „okupacinis sindromas“? - vakar „Respublika“ paklausė E.Bičkausko.

- Kadangi kalbame apie psichologinį pobūdį, šią mano paminėtą žmogaus būseną įvardyčiau dar plačiau - „nebaigtos kovos už nepriklausomybę akcentuacija“.

Grubiai tariant, nuo totalitarinės sistemos nukentėję žmonės gali vis dar jaustis kaip tebekovojantys už valstybės nepriklausomybę. Arba jie yra tiesiog jaučiantys didesnę atsakomybę už tą nepriklausomybę nei mes.

Negaliu pasakyti, ar tai yra dvasinė būsena, nes nesu gydytojas. Tačiau faktas, kad tokių žmonių kaip mano ginamasis jautrumo lygis dėl atsakomybės už valstybės nepriklausomybę išties yra gerokai didesnis.

Visi mes tarpusavyje susitariame, kas yra laikoma norma, o kas - nukrypimu nuo jos. Tad ir A.Petrusevičiaus bei į jį panašių žmonių jautrumas nepriklausomybės atžvilgiu galbūt neatitinka mums priimtinų normų.

- Tačiau A.Petrusevičius nuteistas už konkretų nusikaltimą, susijusį su ginklais?

- Visą gyvenimą A.Petrusevičius ir jo bendraminčiai vienaip ar kitaip - paslėptu būdu ar atviriau - kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Tokie žmonės yra didesni idealistai gerąja prasme nei mes, tačiau tas jų idealizmas kartais užgožia pačią realybę.

Nuo totalitarinio režimo nukentėję žmonės tiesiog negalėjo suvokti, kaip atkūrus nepriklausomybę šalies valdžioje vėl sėdėjo tie, kas ką tik buvo prieš Lietuvos laisvę - komunistai, tapę Demokratinės darbo partijos nariais.

A.Petrusevičiui ir panašiems į jį natūraliai galėjo kilti klausimas - o gal Lietuvos nepriklausomybės vis dėlto nėra? Arba ji yra dideliame pavojuje, nes tuoj tuoj vėl „grįš rusas“.

Šie žmonės taip pat klausė, kas lietuviams uždraudė turėti ginklų. Ogi tie patys, kurie ką tik buvo prieš nepriklausomybę. Jeigu taip, tai gal ir tokios valdžios išleistų įstatymų nereikėtų per daug laikytis?

Tam tikros sumaišties įnešė ir pirmieji nepriklausomybės metai. Puikiai prisimenu 1991-uosius ir kuo buvo apginkluoti Aukščiausiosios Tarybos gynėjai. Tokiais pat nelegaliais ginklais. Pagal įstatymą tai buvo draudžiama, bet realiame gyvenime - valstybės toleruojama.

1991-ųjų sausio įvykių dienomis buvau Maskvoje, dirbau savo kabinete (tuomet E.Bičkauskas ėjo Lietuvos laikinojo reikalų patikėtinio SSRS pareigas - red. past.). Iš kairės prie manęs buvo žmona, nes laukėme „svečių“ bet kuriuo metu, o iš dešinės - nelegalus pistoletas.

Formaliai elgiausi neteisėtai, tačiau ginklą pirkau kilniu tikslu - mūsų atstovybę tuomet tesaugojo vos keturi Lietuvos policininkai.  Žinoma, galėjau būti baudžiamas ir kaip teisininkas tą bausmę būčiau priėmęs.

Procesas tarnaus ateičiai

- Ko siekiate pasinaudodamas dar negirdėtu ginklu - „okupacinio sindromo“ korta?

- Nesakau, kad imkime ir išteisinkime A.Petrusevičių dėl nusikalstamos veiklos. Taip negali būti - nusikaltimas padarytas. Aš tik keliu klausimą, kad būtina įvertinti to nusikaltimo aplinkybes. Tai nėra visiškai standartizuotas nusikaltimas.

Jeigu teismas konstatuoja, kad A.Petrusevičiaus nusikalstama veika buvo daroma dėl žemų ir savanaudiškų paskatų, tai iš esmės keičia bylos esmę.  Aš norėčiau, kad būtų pateikti įrodymai dėl tų žemų ir savanaudiškų paskatų. Tokių įrodymų bent jau byloje nėra.

- Teisme siekiate sušvelninti jau kalinčio A.Petrusevičiaus padėtį ar ir kitų tikslų?

- „Okupacinio sindromo“ problema nėra nauja ir ji reikalauja atskiro, didelio nagrinėjimo. Po Antrojo pasaulinio karo su tuo susidūrė ir Prancūzijos prezidentas Charles‘is de Gaulle‘is. Generolas ilgai suko galvą, kaip pasielgti su patriotinio judėjimo „Maki“ dalyviais, kurie negrąžino ginklų. Šie savanoriai taip pat manė, kad kova su naciais dar nepasibaigusi.

Prancūzai kūrė labai dideles, net psichologines programas, kurios tik po kiek laiko padėjo surinkti visus nelegalius ginklus. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje taip pat jau bene tris kartus raginta legalizuoti ginklus, tačiau kadangi tai neįvilkta į ilgalaikės programos rūbą, galėjo atsirasti ir priešingas efektas.

Nebūdamas tiesioginėje politikoje, vis dėlto esu politikas, o kadangi dar esu ir Kovo 11-osios Akto signataras, jaučiu atsakomybę už Lietuvą.  Kalbėdamas teisme tai, ką privalėjau kalbėti, galvoje turėjau ne tik A.Petrusevičių.

Į tuos teismo posėdžius visada susirenka tam tikra grupė jo bendražygių.  Nėra gerai, kad į juos žiūrima ironiškai, nes šie žmonės natūraliai dar jaučia kovos už nepriklausomybę būtinumą. Tačiau jeigu teismo sprendimas A.Petrusevičiaus atžvilgiu bus neobjektyvus, jis labai rimtai paveiks tokių žmonių požiūrį į dabartinę mūsų valstybę.

Kita vertus, sutikdamas, kad A.Petrusevičius turi būti pripažintas padariusiu nusikalstamą veiką, manau, kad jis neturėtų atlikti realios bausmės įkalinimo įstaigoje.

Teismas turi galimybę šiam žmogui parinkti kitą bausmę, nes tai nėra tas atvejis, kai asmuo būtinai turi sėdėti izoliuotas.  Tai turėtų teigiamos, prevencinės įtakos ateičiai.

Visuomet tvirtai laikausi principo: jeigu reikia kirsti galvas - tai turime daryti griežtai. Tačiau kur reikia pažvelgti gerokai subtiliau, kaip A.Petrusevičiaus atveju, ten būtina pasinaudoti šia galimybe.

Jeigu A.Petrusevičiaus byloje būtų įrodymų, kad jo turimi ginklai patekdavo banditų struktūroms, jais daryti nusikaltimai, mano požiūris į šią bylą, bent jau kaip žmogaus, matyt, būtų visai kitas. Arba jos nesiimčiau visai.

O dabar situacija yra itin paradoksali. Teismo salėje su mantijomis mes sėdėjome, rodos, šešiese. Visi tie, kurie karjerą pradėjo tose pačiose valstybės struktūrose, kurios buvo prieš Lietuvos nepriklausomybę. Ir sprendėme klausimą žmogaus, kuris kovojo prieš sovietinę sistemą. Ar A.Petrusevičius galėjo pasitikėti mumis?

Julius Girdvainis