Diskusijos apie Kosovo nepriklausomybę tęsinys.
Dėl Kosovo paskutinį kartą
Labai abejoju, kad sausio 13-osios didvyriškas pasiaukojimas ir Vakarų laimėtas šaltasis karas buvo labiau nulemti tarptautinės teisės normų, o ne valios ir pastangų, kad ir kaip tai nepatiktų tikintiems magiška paragrafų galia.
Gerai, kad Lietuvoje daug aistringų ir neabejingų tarptautinėmis aktualijomis žmonių. Net nemaniau, kad jų tiek daug. Diskusija vyks ilgai, bet amžinai nesitęs. Tad paskutinį kartą sureaguoju į pusiau man, o pusiau pasaulio realiosios politikos vanagams adresuotą tekstą. Galiu suprasti Romerio universiteto teisininko, docento Justino Žilinsko pagarbą teisei, kaip savo specialybei ir išankstinei nuostatai, jog politika turi klūpoti prieš teisę. Tačiau jau praeitam straipsnyje siūliau I. Kantą cituoti pilnai ir klupdyti pačią teisę prieš sveiką protą.
Nežinau ar teisės gynyba, ar politika reiktų laikyti oponento pasirinktą diskusijos metodą plėšyti mano tekstą patogiais gabaliukais ir apeliuoti į emocinį faktorių, ko jis pats ragina vengti. Mane ponas teikėsi pavaizduoti dar ir Lietuvos nepriklausomybės priešu.Teigiama, jog mano straipsnyje sumenkinamos “Lietuvos pastangos atstatinėti savo nepriklausomybę teisiškai, nuosekliai, kruopščiai”. Pasak jo, aš teigiu, “kad Lietuvos valia būti nepriklausoma buvo... niekas.” Deja, aš rašiau kaip tik priešingai. Klausiau: Negi bent asmeninė atmintis nekliudo naiviai tikėti, jog jų laisvę ir gerovę užtikrina prigimtinė teisė bei „nusistovėjusi tvarka“, o ne kažkieno pastangos ir valia?“ Labai abejoju, kad sausio 13-osios didvyriškas pasiaukojimas ir Vakarų laimėtas šaltasis karas buvo labiau nulemti tarptautinės teisės normų, o ne valios ir pastangų, kad ir kaip tai nepatiktų tikintiems magiška paragrafų galia.
Kai rašiau apie latvių valstybingumo regalijas, turėjau omenyje, ką ponas J. Žilinskas, manau, suprato, jog iki 1918 m. neegzistavusi Latvijos valstybė turėjo ne ką daugiau juridinių teisių apsispręsti, nei Kosovas dabar. O „tauta“ kosoviečiai yra nė kiek nemažiau nei moldavai, kurių valstybė, iškart po nepriklausomybės paskelbimo, rimtai svarstė, ar neprisijungus prie Rumunijos.
Žmogaus teisių gynimą reglamentuojantys dokumentai paprastai teigia, jog užtikrinti žmogaus teisių neįmanoma neužtikrinant tautos teisių. Kaip tas teises pavyksta užtikrinti tokioje valstybėje, kaip Jugoslavija, galėjo stebėti visi. Visi galėjo matyti ir ko vertas “istorinis” S. Miloševičiaus pažadas “Daugiau niekas jūsų neskriaus”. M. Gorbačiovas irgi žadėjo (ne tik Lietuvai) “sąjungą, kurioje dar negyvenome”, naują federalinę sutartį ir dar visiems po butą iki 2000-ųjų.
Todėl nė kiek negaliu susigėsti ir atsiprašyti sakydamas, kad tą imperiją, kaip ir sovietinę, derėjo pribaigti. Dar kartą pakartoju – džiaugiuosi, kad bent su komunistine Jugoslavija tai padaryta. Agonija buvo lėta ir kruvina, bet ji eina į pabaigą. O teiginio, kad aš automatiškai turiu pritarti ir sovietų vykdytam Lietuvos partizanų pribaiginėjimui, aš jau nekomentuosiu. Tiek Belgradas, tiek Maskva, o ne aš laikė visus nepriklausomybės kovotojus banditais bei teroristais. Ką apie tai mano ponas J. Žilinskas – tegul aiškina pats. Galima tai padaryti ir nekišant į kito lūpas savo paties minčių.
Pripažindamas, jog NATO aljansas efektyviai įsikišo ir nutraukė etninį smurtą ne tik Kosove, bet ir visoje Jugoslavijoje, J. Žilinskas tuoj pat šį laimėjimą pavadina beveik niekiniu, nes jis esą buvęs efektyvus tik “tai akimirkai”. Ką gi – tebūnie, kad taip, nors visi, kas sekė žiniasklaidą, žino, kad buvo kiek kitaip. Galbūt yra tiesos ir tame, ką rašo oponentas toliau: “Albanai savo ginklus ir kerštą atgręžė ne tik prieš serbus, bet ir prieš jų kultūros paveldo objektus – beje, saugotus UNESCO. Tarptautinė bendruomenė galėjo tik bejėgiškai stebėti šitą vandalizmo aktą ir „atsakomąjį“ etninį valymą, uždariusį serbus anklavuose. Bijau, kad Tomas Čyvas turbūt sakytų – taip jiems ir reikia, nusipelnė!”. Nesakyčiau – vėl pats pasakėte už mane. Tik kas dėl to kaltas? Ogi nebuvo valios ir pastangų .Paragrafai, tame tarpe ir UNESCO yra, sakykim, tobuli. Kai valios pakako, tai ir paties oponento pripažinimu, į teisiamųjų suolą sėdo ne tik serbų karo nusikaltėliai. Turbūt ponui teisininkui neatrodo, kad be politinių ir karinių priemonių jie būtų ten atsisėdę patys - tik todėl, kad tai yra teisėta?
Na, o tai, kad generolas Pattonas ruošėsi vaduoti Lietuvą, bet jam sutrukdė tarptautinės teisės neskaitę politikai – įdomus teiginys. Įdomu, ar vos įveikus nacius, pulti buvusius sąjungininkus, su kuriais dar galiojo ir sutartys, būtų buvę teisėta ar tiesiog gerai Lietuvai? Tiesa, bijau, kad tai išvis su realybe prasilenkiančios fantazijos. Ne todėl, kad tai būtų teisėta ar ne, o todėl, kad tokia politika yra tiesiog nereali. “Kas būtų galėję būti” – teaprašo alternatyvios istorijos kūrėjai. Mielai paskaitysiu.
Pabaigai – ką besakys paragrafai, valstybės pripažinimas visada liks politiniu aktu ir bus įtakojamas vertybių bei interesų. Tai supranta ir šaukiantieji apie Kosovo „neteisėtumą“. Kitaip nebaugintų mūsų Rusijos siekiais ir galimybėmis užgrobti Abchaziją, P. Osetiją ar dar kažką. Tiek užimant šias žemes, tiek anksčiau - 1940-aisiais prie Baltijos arba 1979-aisiais Afganistane, paragrafai Kremlių sulaikydavo labai jau „efektyviai“. Tokiems dalykams, imperijos, kurias pribaigti, anot teisininkų-humanistų, yra nuodėmė, jokių „Kosovo precedentų“ neieško.
Replika T.Čyvui – ne tik apie Kosovą
Pasirodžius T.Čyvo komentarui „Nei džino, nei butelio – ne tik apie Kosovą“, manau, yra būtina pateikti keletą papildomų minčių.
Sunku būtų paneigti, kad tautų istorijoje sėkmę dažnai užtikrindavo „pastangos ir valia“. Tą rodo ir mūsų tautos sudėtingi istorijos vingiai. Tuo pačiu, tautos prigimtinės teisės išplaukia iš atskiros asmenybės žmogaus teisių. Ir pirmoji bei nepaneigiama teisė yra teisė GYVENTI. Teisė į gyvybę, į saugumą. Kam iš viso reikalingos valstybės? Juk ne vien tam, kad pravalgyti mokesčių mokėtojų pinigus. Tam, kad užtikrinti mūsų saugumą, užtikrinti piliečių interesus, vykdyti socialinį teisingumą, apginti tuos, kurie patys apsiginti negali. Serbai skriaudė ir vijo iš namų albanus. Po NATO pajėgų invazijos albanai išvijo serbus.... Ar nepriklausomybė yra savitikslis siekis? Klausimas yra toks – kiek didžiosios politinės galios iš tikro nori išspręsti Kosovo problemą, o kiek siekia savų geopolitinių tikslų. Šis valties siūbavimas gali turėti rimtų pasekmių regiono gyventojams. Vėl gali pareikalauti papildomų žmonių aukų. Tačiau tai „kaubojams“ Rytuose ir Vakaruose rūpi mažiausiai. Jie žaidžia savus geopolitinius žaidimus. Kaip galima kalbėti apie demokratines vertybes ir panašius dalykus, jei savo sprendimais pasaulio galingieji dažnai ignoruoja žmogaus teisę gyventi. Kiek gyvybių pareikalavo karas Irake? Žuvo virš trijų tūkstančių amerikiečių, jau nekalbant apie dešimtis tūkstančių irakiečių gyvybių. Kurių niekas net ir neskaičiuoja. Sausa statistika. Realpolitik. „Efektyvūs sprendimai“, pasak kolegos T.Čyvo. Rusija kariauja savus karus, pavyzdžiui Čečėnijoje. Kariauja baisų karą prieš savo piliečius. Kuria „patriotinius“ filmus apie „didvyrius“, kovojančius prieš savo valstybės žmones. Kraujas liejasi upėmis. Deja, šiuose pavyzdžiuose matome daug bendro. Ta pati mastymo matrica – „užmerkti išvietėje“ įsivaizduojamus nedraugus. O ten jau bus matyti...
Tai labai pavojingas galvojimas. Ypač, kai taip galvoja žmonės, nuo kurių sprendimų priklauso tūkstančiai gyvybių. Jie prisiima baisią kaltę prieš žmones. Tačiau politiškai toks elgesys dažnai atneša laukiamų dividendų. Parašysiu dar vieną šventvagišką mintį. Už vienos jaunos mergaitės, sausio 13 d. sutraiškytos po sovietų tanko vikšru, gyvybę, atiduočiau dešimt, o gal ir šimtą „nepriklausomybių“. Tai vertybinis pasirinkimas, net jeigu man tektų likti absoliučioje mažumoje. Prievarta gimdo prievartą. Kažkada reikia sustoti. Apie tai kalbėjo Indijos nacionalinio išsivadavimo judėjimo didvyris, nesmurtinių veiksmų politikos tėvas Mahatma Gandis. Dar jį vadino nesmurtinės armijos vadu. Gandis tikėjo stiprumu, netikėjo smurtu. Jis sakė, jog geriau laukti savosios nepriklausomybės dar šimtą metų, nei žudyti, naudoti prievartą. Išeitis – nesmurtinis pasipriešinimas. Nes žmogaus gyvybė šiame pasaulyje yra absoliuti vertybė. Absoliuti. Ir politikai, kurie jos negerbia, rinkėjams meluoja, kalbėdami apie „bendras vertybes ir demokratinius standartus“. Šiandien Balkanams taip trūksta bent kruopelės šios Gandžio pasaulėjautos.
Deja, mūsų šalis taip pat yra „kaubojiškų“ žaidimų tarp bušų ir putinų įkaitė. Kur gi pasimetę mūsų nacionaliniai interesai? Galima konstatuoti, kad šiandien ši įtaka iš Rytų bei Vakarų, įtakos žmonės šalies viduje bei plaukiantys nemenki finansiniai srautai yra vienas didžiausių demokratijos Lietuvoje stabdžių. Esant vidiniam politinės sistemos silpnumui, valdžioje turint krūvelę savanaudiškų politikų, didžiųjų galių geopolitiniai žaidimai yra baisi rykštė. Argi manote, kad vadinamų „valstybininkų“ klanas be paramos iš užsienio galėtų išsilaikyti taip ilgai, esant stipriam visuomenės bei žiniasklaidos spaudimui? Po gero pusmečio jų valdžios kabinetuose jau niekas neprisimintų. Tačiau šie mūsų tautos gudruoliai sugeba žaisti dvigubą žaidimą – juos remia ne tik Dėdė Semas, tačiau ir Kremlius per jam pavaldžias komercines struktūras. Tai jau aukštasis pilotažas.
Apie Kremliaus įtakas visuomenė žino pakankamai. Dėdės Semo įtaka mūsų politikams, valstybės pareigūnams, specialiosioms tarnyboms dažniausiai nutylima. Nėra patikrintos informacijos. Tačiau apie šios galios mąstą užkulisiuose sklando legendos. Kas gi rūpi Amerikai? Garsiai kalbėdama apie demokratiją ir vertybes, satelitinėse valstybėse šiuos standartus ji šiek tiek „adaptuoja“. Pagal situaciją. Nes svarbiausia užduotis yra turėti visiškai ištikimus ir lojalius režimus. Kaip šiandien yra Lietuvoje. Tada galima užmerkti akis ir į kai kuriuos demokratijos „trūkumus“. Jie „laikini“, kol vyksta geopolitiniai mūšiai su vis stiprėjančia Rusija. Paradoksas yra tai, kad minėti „lojalieji“ noriai ima pinigus iš Kremliaus kontroliuojamų komercinių struktūrų. Juokinga, tačiau juoktis kažkodėl nesinori. Tiek Rusijos, tiek Amerikos įtaka mūsų vidaus politiniam gyvenimui jau seniai yra peržengusi bet kokias įsivaizduojamas padorumo ribas. Deja, nedaug turime nepriklausomų ir sąžiningų politikų, kurie galėtų atsispirti užsienio gaivalų vilionėms. Tos vilionės yra galia bei pinigai. Plaukiantys tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų. Ir pasakius A, kelio atgal jau nebėra. Štai ir visa „nepriklausomybė“.
Nemanau, kad šiandien, pasak kolegos T.Čyvo, mums aštriai iškilusi „banalaus pasirinkimo“ problema. Jei atseit, amerikiečiai išeitų, pradėtų dominuoti Kremlius, gal net kokį slenkantį perversmą suorganizuotų. Galite būti ramūs. Nei vieni, nei kiti niekur „išeiti“ nesiruošia. Ir Lietuva artimiausiais metais liks geopolitinių kovų placdarmu.
Patyliukais tikiuosi, kad po būsimųjų rinkimų Jungtinėse Amerikos Valstijose laimėjęs demokratų kandidatas į Prezidentus bei jo administracija skirs mums šiek tiek mažiau dėmesio. Gal ir dabartinio Rusijos vadovo „įpėdinis“, pasižymintis šiek tiek taikesne politine retorika, mažiau jėgų bei finansų skirs „artimajam užsieniui“ išlaikyti savo įtakos gniaužtuose. Pamatysime.
Mums reikėtų bent kelių tikros nepriklausomybės metų tam, kad sustiprinti šalies demokratines struktūras ir suteikti demokratijos iškabai bent šiek tiek daugiau realaus turinio. Gal pavyks?
Viskas bus gerai. Viltis miršta paskutinė.
Gintaras Ronkaitis yra Pilietinio ugdymo instituto direktorius
