Stasys Šalkauskis, rengdamas filosofijos doktoratą Fribūro (Fribourg) universitete Šveicarijoje, prancūzų kalba parašė ir 1919 metais išleido knygą „Sur les confins de deux mondes (Ant dviejų pasaulių ribos)“, kurioje teigė, jog Lietuva aprėpia germaniškosios, romaniškosios ir slaviškosios Europos patirtį balansuodama ant dviejų pasaulių – Rytų ir Vakarų – ribos ir sykiu savyje derindama jų istorinę patirtį bei sąmonės tendencijas.
1933 metais Kaune S. Šalkauskis išleido lietuvišką knygą „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“, kurioje toliau plėtojo Lietuvos, kaip civilizacinio tilto tarp Rytų ir Vakarų, idėją bei jos reikšmę tokiai švietimo sistemai, kuri padėtų Lietuvai ne tik tapti visaverte ir kultūringa Europos šalimi, bet ir susivokti savo istorinėje patirtyje bei civilizacinėje tapatybėje, kurioje esama ir Rytų, ir Vakarų Europos mąstymo bei kultūros formų.
Didžiajam mūsų kultūrininkui rūpėjo ne tik sutaikyti orientacijos sistemas, kad jos nepradėtų konfliktuoti tarpusavyje ir tuo pakirsti Lietuvos politikos bei kultūros sklaidą, bet ir apmąstyti Europos paribio regioną, vadinamą Rytų Europa, kurios istorijoje nuolat grūmėsi minėtosios dvi tapatybės sistemos.
Lietuvos, kaip civilizacinio tilto, idėja tikrai nebuvo nauja filosofinė civilizacinės tapatybės koncepcija. S. Šalkauskis ją išvedė iš rusų filosofų plėtotos Eurazijos idėjos, kuri buvo artima ne tik jo tyrinėtam ir mėgtam rusų religiniam mąstytojui Vladimirui Solovjovui, bet ir tokiems tarpukario Lietuvos filosofams kaip Levas Karsavinas ir net Vosylius Sezemanas.
Žinoma, Rusijos balansavimas tarp Rytų ir Vakarų buvo ir tebelieka gerokai dramatiškesnis nei mūsų. Kad ir kaip būtų, verta dar kartą sugrįžti prie S. Šalkauskio idėjos – tik anaiptol ne Lietuvos įvaizdžio konstravimo sumetimais, o tam, kad būtų galima pamėginti susivokti mūsų politinės minties ir kultūros žemėlapyje.
Ar vakarietiška mūsų politika? Taip, bet...
Žvilgtelėkime į Lietuvos – ES ir NATO narės – politinio gyvenimo kontūrus naudodami „taip, bet“ argumentaciją. VSD vadovo veiksmų sukeltos parlamentinės krizės situacijoje tai gali padėti atsakyti į keletą papildomų klausimų.
Taip – mes jau esame Vakarų pasaulio dalis narystės euroatlantinėse saugumo ir gynybos struktūrose požiūriu. Narystė NATO ir ES yra vienas iš tikrų politinių stebuklų, kuriuos teko patirti mūsų šaliai pastaraisiais metais. Jis turbūt yra ne mažesnis už pačią Lietuvos nepriklausomybę.
Bet – ES ir NATO narės vidaus politikoje demokratija akivaizdžiai pralaimi oligarchijai. Lietuvos demokratija yra stipriai deformuota ne tik unitarizmo, centralizmo ir realios savivaldos nebuvimo, bet ir oligarchijos, klientelizmo bei nekontroliuojamos ir itin aršios biurokratijos.
Taip – rinkimai vyksta daugmaž sklandžiai, valdžios perdavimo mechanizmas veikia nepriekaištingai, o juk tai yra gerai funkcionuojančios procedūrinės demokratijos požymis. Net tokios demokratinės politikos mašinerijos kaip JAV kartais klimpsta ir sunkiai organizuoja valdžios perdavimą – prisiminkime George’o W. Busho pergalę prieš Al Gore’ą prezidento rinkimuose, kada tik teismo sprendimas turėjo lemti, kas taps šalies prezidentu. Ričardas Gavelis sau būdinga aštrios intelektualinės provokacijos maniera JAV tada pavadino bananų respublika, o Lietuvą – brandžios demokratijos šalimi.
Bet – politikos, verslo ir žiniasklaidos susiliejimas Lietuvoje pasiekė tokį lygį, kad tenka pripažinti stambiausio masto politinę korupciją tapus šalies viešojo gyvenimo neatsiejama dalimi. Ypač tai deformavo mūsų žiniasklaidą, kuri jau seniai ne tik išdavė žmoniškumą ginančios, žmonijai tarnaujančios ir minties bei sąžinės laisvės sargyboje budinčios jėgos misiją, bet ir tapo politinių bei finansinių klikų pitbuliu, siundomu sunaikinti neįtikusiuosius ir trukdančiuosius.
Taip – juk ir Vakarų demokratijos patiria stambios korupcijos skandalus. Vien Silvio Berlusconi ko vertas. O Jacques’o Chiraco korupcijos skandalai ir juolab Gerhardo Schröderio istorijos su Gazpromu apskritai gali pakirst tikėjimą esminiais skirtumais tarp Vakarų Europos ir mūsų politikų. Jei G. Schröderis būtų Lietuvos politikas, jis neabejotinai būtų tapęs moraliniu bankrotu ir savo reputacija niekuo nepranoktų Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskicho.
Bet – Rusija nerežisuoja Vakarų Europos šalių politinio gyvenimo tokiu mastu, kaip tai vykdoma Lietuvoje. Žinoma, nereikia turėti iliuzijų, kad Kremlius aktyviai veikia tik silpnojoje NATO ir Vakarų grandyje, t.y. Baltijos šalyse, pretenzijų į kurias kaip savo interesų zoną Rusija iki šiol neišsižadėjo. Veikiama ir tokioje šalyje kaip Anglija, kur galima suvesti sąskaitas su nusikaltusiais čekistais.
Vis dėlto mėginimas per stambųjį kapitalą užvaldyti politiką, žiniasklaidą, dalį akademinės sferos ir visą viešosios nuomonės formavimo lauką Lietuvoje pasiekė tokią fazę, kuri Vakaruose sunkiai įsivaizduojama.
Kur gi esame?
Tad reziumuokime: taip, esame Vakaruose, bet su iš esmės rusiško tipo oligarchine sistema ir valdoma demokratija. Rusijai atkrenta būtinybė aktyviai rusifikuoti Lietuvą ar kaip nors kitaip veikti mus per masinę kultūrą – juk pakanka asimiliuoti pačią politinę sistemą.
Jei mūsų politika ir jos formavimo mechanizmai pradeda vis mažiau skirtis nuo Rusijos, tada buvimas Vakaruose nedaug gelbsti. Buvimas juose susiveda viso labo tik į žvalgybinę bei karinę informaciją, kuri bent iki šiol leido apsisaugoti nuo stambesnio masto politinių diversijų ir apskritai politinės sistemos uzurpavimo.
Tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje žodžiai baigia atsiskirti nuo reikšmių – kvazifašistai vadina save liberalais, o socialdemokratai su jais pasirengę bendradarbiauti. Štai čia argumentavimo „taip, bet“ struktūra niekuo nepagelbėtų, nes visi panašumai ir baigiasi.
Vakarų Europoje tai būtų tiesiog neįmanoma. Nesu kairysis, bet atiduodu pagarbos duoklę Europos socialdemokratams už tai, kad jie, skirtingai nuo kompartijų, daug dešimtmečių iš tolo jautė fašizmo kvapą ir su juo niekada nekoketavo.
Ar gali ES ir NATO narės Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius imtis šantažo prieš šalies parlamentą? Ar gali tokia struktūra spręsti, kada paviešinti informaciją apie grėsmes valstybei, o kada ne? Ar gali ji būti politizuota? Ar įsivaizduojama Vakarų Europoje, kad slaptosios tarnybos turėtų savo greitojo reagavimo būrius žiniasklaidoje, kurie pultų jų nurodytus taikinius?
Štai čia ir esame. Neturėkime iliuzijų, kad tai trumpam. Tokia sistema pati savęs nedemontuoja ir savo pozicijų taip lengvai neužleidžia. Bet laimei, ji bent jau ištraukta į dienos šviesą.
