Populiarumo ieškoti ir siekti nėra sudėtinga. Sakyk žmonėms netiesą, gąsdink juos valdžios menamais sprendimais, ir pavyks. Tokį procesą matome jau antri metai. Ir opozicijai, pastebėjau, neskauda galvos, kaip jaučiasi nuolat įtampoje laikomi Lietuvos žmonės.
Nėra taip blogai, kaip rodoma
Kurstyti įtampą ir aiškinti, kad viskas yra blogai, lengviau negu dirbti. Tačiau ar verta tuo tikėti?
Tikrai neverta. Nerimauti dabar, kai valstybėje suvaldyti viešieji finansai ir kiekvieną mėnesį išmokamos pensijos, socialinės išmokos, nėra pagrindo. Galbūt praėjusiais metais, kai reikėjo priimti atsakingus sprendimus ir juos įgyvendinti, galima buvo abejoti – o gal nepavyks? Tačiau net ir nenorintis matyti žmogus mato: Lietuvoje nėra taip blogai, kaip kalbama ir rodoma. Lietuva yra viena iš nedaugelio valstybių, kurios krizės metu sugebėjo priimti reikalingus sprendimus ir įgyvendinti tai, ką kitoms dar reikės atlikti. Ir tai padarėme visi – bendromis Lietuvos žmonių ir valstybės institucijų pastangomis
Taupymo programa ne atėmė, o davė
Finansų krizė ištiko ne vieną valstybę – visą pasaulį. Šiandien matome, kad net tokios stabilius finansus turinčios valstybės kaip Vokietija, Danija, Prancūzija skelbia taupymo planus. Lietuva ne išimtis, ekonomikos sunkmečiu taisyklės galioja tos pačios. Mes paskelbėme taupymo programą ir ją įgyvendiname. Tačiau tai nereiškia, kad taupoma vien dėl paties taupymo. Esminis momentas, kodėl reikėjo mažinti pensijas ir išmokas, dažnai pamirštamas. Mažinti reikėjo tam, kad jas žmonės gautų! Kiekvieną mėnesį, nustatytu laiku.
Noriu dar kartą priminti – jeigu nebūtų imtasi taupymo programos, šiuo metu nebūtų iš ko mokėti nei pensijų, nei kitų socialinių išmokų. Kas už tai prisiimtų atsakomybę? Gal opozicija, kuri kurstė neskelbti taupymo programos ir nemažinti pensijų?
Pavykus sėkmingai valstybėje subalansuoti viešuosius finansus, visi turėtume tuo džiaugtis. Ir stengtis padaryti tai, ką kiekvienas esame numatę, nenuleisti rankų, kai nesiseka, ir tikėti tuo, ką darome. Tačiau tai požiūrio dalykas. Esu girdėjusi visiškai priešingas nuomones: vieni pensininkai džiaugėsi, kad pagaliau jie gali gyventi kaip žmonės, na ir kas, kad nurėžė tuos penkis ar dvidešimt penkis litus, bet jie gauna pensijas. Kitiems atrodė, kad pensijai sumažėjus dviem litais artėja pasaulio pabaiga. Tai jau ne finansų problemos, o supratimo.
Tik ko dabar reikėtų nerimauti? Žmonės turėtų nusiraminti – pensijos jiems nebemažės. Valstybės tarnautojų atlyginimai nebus didinami – pratęstas jų sumažinimo terminas. Rytdiena nebus tokia baisi, kaip opozicija ją demonstruoja savo fantazijų vaizdiniuose.
Kas kam rūpi
Visuotinai sutariama ir sutinkama, kad šešėlinė ekonomika yra blogis. Tačiau nemaža dalis visuomenės sąmoningai joje dalyvauja. Galbūt nesusimąsto, kad vienadieniai šešėlio pinigai verčia priimti tos pačios visuomenės, kuriai visi priklausome, gerbūvį mažinančius valstybės sprendimus. Mes paskelbėme kovą su šešėliu, bet ji bus efektyviausia tuomet, kai visi visuomenės nariai suvoks: negali būti išskirtinių asmenų, kurie nemoka mokesčių tuomet, kai kiti moka. Visi turi būti lygūs prieš įstatymą.
Kai manęs klausia, ką reikėtų daryti dabar, atsakau: pirmiausia išsaugokime tai, kas padaryta. Žinau, kad aiškus ir tiesus kalbėjimas ne visada malonus. Žinau ir tai, kad įvaldyti gražbyliavimo meną ir juo pasinaudojus apgaudinėti žmones kai kurioms politinėms jėgoms pavyksta neblogai. Dabartinė valdžia nemoka gražbyliauti, pataikauti, nemoka ir sakyti netiesos. Pasakome daug, atrodytų, nemalonių dalykų. Tie, kurie įsiklauso, girdi tai, ką norima pasakyti.
Visuomet rasis jėgų, kurioms naudinga kurstyti nesantaiką ir priešiškumą valdžiai, kurią, beje, patys žmonės išsirenka. Ar verta tikėti bloga linkinčiais ir turinčiais savanaudiškų neaiškių tikslų pranašais? Kai išgirstu – „jūs nesirūpinate mumis, jums rūpi tik valstybė“, suklūstu: kažkas šiuose žodžiuose sudėta ne taip.
Dabartinei valdžiai iš tiesų labiausiai rūpi valstybė. Nes kai sakome – valstybė, pirmiausia galvojame apie žmones.
