Dantų pastų ir kitų burnos higienos priemonių gamintojai ir pardavėjai vieni per kitus giriasi, kokie geri jų produktai. Jie balina dantis, naikina apnašas, gydo uždegimus, stabdo ėduonį, visą parą saugo nuo bakterijų ir užtikrina gaivų burnos kvapą. Putojančios dantų pastos esą nuvalo geriau už neputojančias, o tam tikros formos dantų šepetėliai įsiskverbia į sunkiausiai pasiekiamus „užkaborius“.
Jei tikrai taip, tereikia pasirinkti tinkamas priemones, ir bent jau kuriam laikui galėsime užmiršti kelią pas odontologą. O gal tai tik reklaminiai triukai? Gal ne be reikalo patys gydytojai įspėja, kad fluoras ir balinančios medžiagos – ne panacėja?
Kita vertus, jie tvirtina, kad bauginimas, neva nuo fluoro gali sutrikti virškinimo sistema, o emalis gali net iškristi – iš piršto laužti. Tai esanti tik viena iš rinkodaros priemonių stengiantis sudominti pirkėjus naujomis pastomis.
Fluoras naudingas, kol jo ne per daug
Fluoras, pasak odontologų, apsaugo dantis, todėl jo ir yra dantų pastose bei skalavimo skysčiuose. Jei kiekvieną dieną jį valgytume, tai kenktų, bet kai du kartus per dieną išsivalome dantis – tai profilaktika.
„Moksliškai pagrįsta, kad fluoras apsaugo nuo ėduonies, todėl dantų pastą su fluoru turi naudoti kiekvienas žmogus. Apie dantų pastas be fluoro mokslininkai, dirbantys burnos sveikatos srityje, net nediskutuoja“, – teigia Lietuvos Odontologų rūmų Profilaktikos programų koordinavimo komisijos pirmininkė gydytoja vaikų odontologė doc. dr. Vilma Brukienė. Ji pabrėžia, kad nerekomenduojama fluoro vartoti jokiais kitais būdais ir formomis, nes fluoras naudingas tik tada, kai atsiranda ant dantų paviršiaus.
Tačiau jos kolegė, Odontologų rūmų Aprobavimo komisijos narė gydytoja odontologė doc. dr. Rūta Bendinskaitė ir Vilniaus Visuomenės sveikatos centro vyriausioji specialistė Viktorija Belousovaitė primena, kad tai ne tik puiki prevencinė priemonė.
„Fluoras – labai aktyvus cheminis elementas, ir priklausomai nuo dozės, gali sukelti įvairius nepageidautinus simptomus, pradedant virškinimo, baigiant centrine nervų sistema“, – teigia R. Bendinskaitė. „Didelis fluoridų kiekis pažeidžia dantis: atsiranda negražios rudos spalvos dėmės, vagelėse vystosi fluorozė (lėtinis organizmo apsinuodijimas fluoru – red. past.)“, – aiškina ji.
Fluoras vandenyje kitoks?
„Nereikėtų pamiršti, kad pagrindinis fluoridų šaltinis – geriamasis vanduo, todėl regionuose, kur fluoridų koncentracija jame yra padidėjusi, apsinuodijimo fluoru rizika yra didesnė“, – primena R. Bendinskaitė.
Todėl, Balsas.lt aiškino kai kurie specialistai, jeigu geriamajame vandenyje šios medžiagos daugoka, geriau rinkti dantų priežiūros priemones su labai mažu fluoro kiekiu arba visai be jo.
„Fluorido geriamajame vandenyje gali būti ne daugiau kaip 1,5 miligramo litre, – patikslino Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėjos pavaduotoja Inga Keniausytė. – Fluoridų problema aktualiausia šiaurės vakarų Lietuvoje. 2011 m. duomenimis, čia daugiau kaip 100 vandenviečių tiekiamame geriamajame vandenyje (jos vandenį tiekia daugiau kaip 78 tūkst. gyventojų) fluoro kiekis viršijo nustatytą normą“.
Deja, daugeliu atvejų vandens kokybę iš esmės galima pagerinti tik modernizuojant vandentiekį, apgailestauja I. Keniausytė. Tačiau baimintis, kad organizme gali susidaryti kenksmingas fluoro perteklius, anot V. Brukienės, nereikėtų, nes vartojant dantų pastą to negali nutikti, o fluoras, patenkantis į žmogaus organizmą su geriamuoju vandeniu, ir esantis pastoje, veikia skirtingai.
„Vandens, kuriame daug fluoro, poveikis dantims ne vietinis, bet sisteminis. Tačiau jis pasireiškia tik dantų vystymosi periodu“, – aiškino ji. Nepaisant tam tikrų abejonių, rinktis dantų pastą su fluoru pataria nemažai odontologų, nes „jis dantų emalį daro atsparesnį rūgštims“.
Jeigu „padauginsite“, pakenkti gali bet kas
Aiškindami, kokios įtakos mūsų organizmui gali turėti įvairios dantų pastoje ir kitose burnos higienos priemonėse esančios medžiagos, odontologai ir visuomenės sveikatos specialistai atkreipė dėmesį, kad pastų ir skalavimo skysčių sudėtyje gali būti kvapiųjų, drėkinamųjų, abrazyvinių ir kitų medžiagų, taip pat saldiklių, konservantų bei dažiklių. Esant tam tikroms sąlygoms kai kurios iš jų gali tapti nepageidaujamų reiškinių priežastimi.
„Kažin ar žemėje yra tokia medžiaga, kuri būtų nekenksminga jos padauginus ar neteisingai vartojant. Tarkime, abrazyvas nutrina dantų emalį, vandenilio peroksidas dirgina gleivinę, o kai kada gali sukelti alergiją“, – Balsas.lt sakė R. Bendinskaitė.
Anot jos, priedų, suteikiančių kvapą bei spalvą, skatinančių putojimą ir kitų yra daugelyje dantų pastų. „Bet pastų spalvą, skonį keičiantys ar gaivumo pojūtį suteikiantys priedai sveikatos nei prideda, nei atima. O reklamuojant dantų pastas, dėmesys kreipiamas į veikliąsias dalis“, – aiškina R. Bendinskaitė.
Ji teigia negirdėjusi, kad dantų jautrumą mažinantys priedai turėtų kokį nors šalutinį poveikį. Tačiau, pavyzdžiui, balinančios dantų pastos šalutinis poveikis – emalio nusidėvėjimas, padidėjęs dantų jautrumas.
„Dantenų uždegimą mažinančios medžiagos – dažniausiai augaliniai preparatai. Jų šalutinis poveikis neįmanomas dėl to, kad tai nevalgoma. O štai pastas, kuriose yra apnašų kiekį mažinančių priešmikrobinių priedų, reikėtų nuolat keisti, kad nebūtų pažeista burnos mikrofloros pusiausvyra“, – pataria R. Bendinskaitė.
Apie medžiagų, naudojamų vienai populiariausių estetinių procedūrų – dantų balinimui, poveikį mūsų organizmui skaitykite kitoje dalyje.
