Apdainavęs savo meilės vasarą, žadėjęs viską padaryti dėl tos vienintelės, ne kartą verkęs meilės lietuje... Tai, daugeliui gerai pažįstamas, „Dangus 2“ nugalėtojas Justinas Lapatinskas. Praėjus dvejiems metams po realybės šou, vieni šį atlikėją primiršo susiradę naujus muzikinių realybės šou stabus, kiti gi – vis dar žavisi jo atliekama kūryba. Kaip jis pats vertina savo karjerą ir ateities perspektyvas?
Dainininkas dabar jau sutinka su kadaise jo mokytojo ištartu posakiu, jog nelaistomi laurai vysta, ir į viską žiūri kiek kitaip nei anksčiau. Šiandien jis maloniai dalinasi prisiminimais apie šlovę, kurią užsitarnavo Danguje, bet pabrėžia, jog gyvenime privalu žengti tik pirmyn, nesižvalgant atgal.
Į realybės šou ,,Dangus“ atėjai su nemenku muzikinių bei vokalinių žinių bagažu. Lankei muzikos mokyklą, aktyviai dalyvavai įvairiuose konkursuose, nesvetima buvo ir ,,Dainų dainelė“... Ar tai reiškia, jog pagrindinis siekis buvo išgarsėti?
Prisipažįstu, mintis apie išgarsėjimą tada nebuvo svetima, tačiau jokiu būdu nelaikiau to ir varomąja jėga. Man visada norėjosi dainuoti, būti išgirstam, įvertintam, pripažintam. Tuo keliu ir ėjau. Visgi, klysta tie, kurie mano, jog viskas pasiekiama per trumpą laiką.
Aš ir pats tik dabar imu suprasti, jog visų pirma reikia išmokti dainuoti, tada – lavinti balsą, ir tik po sunkaus, stropaus ir ilgo darbo paaiškės, esu vertas vadintis žinomu ar ne.
Kaip manai, kuo papirkai žiūrovus? Gal egzistuoja slaptasis ginklas, užburiantis klausytojus?
Nemanau, kad žiūrovas yra paperkamas. Jis yra stebėtojas ir vertintojas. Pats nusprendžia, už ką balsuoti ir kodėl.
Slaptas ginklas? Galbūt ir egzistuoja kažkoks užburiantis mechanizmas, bet aš jo, matyt, neatradęs ir, tiesą sakant, net neieškau.
Papasakok apie laikotarpį po realybės šou. Ar sugrįžęs jauteisi tarsi ,, iškritęs iš Dangaus“?
Buvo gana keista kalbėtis su draugais, bet tik pirmas dešimt minučių. Vėliau akimirksniu supratau, jog ištikrųjų nepasikeičiau nei aš, nei jie.
Ir iš tiesų, po realybės šou nesijaučiu kažkaip ypatingai – man tai buvo tarsi dar viena stovykla ar nuotykis. Tik praėjus tam tikram laiko tarpui suvokiau, jog tas nuotykis pakeitė mano gyvenimą.
Ar teko kažką paaukoti vardan vadinamojo žvaigždės titulo?
Niekada nieko neaukojau ir neaukosiu. Be to, jei ir tektų kažką aukoti, tai jokiu būdu ne dėl titulų – jų tikrai nesiekiu. Pateisinu tik vieną auką - dėl svajonės.
Papasakok, kaip pasikeitė santykiai su artimaisiais, draugais, merginomis, kai tapai žinomas?
Tiesą sakant, santykiai su artimaisiais visiškai nepasikeitė. Turiu griežtą mamą, kuri visada kontroliavo savo griežtą sūnų, taip kad minties apie vadinamąjį pasikėlimą nė negalėjo būti. Greitai buvo primintos visos pareigos ir grąžinta atsakomybė.
Santykiai su draugais, kaip jau minėjau, taip pat netapo kitokie. Beje, vienas geras bičiulis prisipažino, jog jo akimis atrodau labiau subrendęs, jog į gyvenimą pradėjau žvelgti kiek kitaip, − rimčiau.
Na, o kas dėl merginų... Neslėpsiu, jog tapus žinomu, panelių dėmesio sulaukiu kur kas daugiau, bet jei sieki apsiriboti tos vienintelės jausmais − viešumas trugdo.
Po didžiojo triumfo prabėgo bene dveji metai. Koks Justas Lapatinskas dabar?
Na, noriu tikėti, jog Justas suprato daugybę dalykų: kaip atskirti draugus nuo pažįstamų, darbą nuo malonumo... Iš naujo įvertinau savo pareigas, prioritetus.
O šiaip, tikiuosi, jog išlikau toks pat. Gyvenime yra be galo svarbu neišsižadėti savo tikrojo aš.
Muzikinis projektas ,,Triumfo arka“ tai bandymas priminti gerbėjams apie save ar siekis pademonstruoti operinius vokalo gebėjimus?
Tai buvo greičiau naivus bandymas per trumpą laiką pasiekti tai, kam reikėtų skirti mažiausiai tris metus. Tačiau labai džiaugiuosi, jog išdrįsau, nuėjau, pamėginau. Įgijau tiek naujos patirties, kiek, manau, nei vienas kitas ten dalyvavęs atlikėjas negavo.
Svarbiausia, kad ten supratau esminę tiesą – muzika man nėra tik tai, ką galiu padainuoti iš natų, muzika – tai nuolatinis ieškojimas ir atradimas.
Šiemet baigei mokslus Vilniaus kolegijoje. Kas toliau? Ko galima tikėtis iš talentingo žmogaus, kuris, − kaip pats kadaise yra pasakęs, − tik dainuoti ir temoka?
Iš tikrųjų, tai tik dainuoti ir moku. (Šypsosi).
Klausi, kas toliau? Atsikračiau iliuzijų, jog pasaulis yra tobulas. Tikrajame reikia įvairių dalykų, kaip, pavyzdžiui, darbas. Nusprendžiau tęsti mokslus, bet ne kažkur už jūrų marių, − kaip daugelis dabar daro, − o čia pat, Lietuvoje.
Bandysiu tapti muzikos mokytoju, juk reikia užsitikrinti ateitį bei mėginti suderinti darbą su malonumu. Palinkėkite man sėkmės!
Vadinasi, atėjo metas savo žinias perduoti jaunajai kartai?
Pirmiausia, reikia turimas žinias gerokai pagilinti ir įgyti naujų. Bet, manau, jog mokyti vaikus, juos sudominti, parodyti savo muzikos pasaulį − visai viliojanti mintis.
Kaip save įsivaizduoji po penkerių metų? Su mikrofonu rankoje ir top'ų viršūnėse, o gal priešingai – svajoji apie šeimą ir kiek sėslesnį gyvenimą?
Labai keista, bet įsivaizduoju abu dalykus kartu. Šeima man svarbiausia, ir jei tai privers padėti mikrofoną į dėžutę − tebūnie. Nors tikrai neketinu jo padėti be kovos. Norėčiau jį kelti į viršų visą savo gyvenimą.
Kaip reaguoji į šiandienines ,,žvaigždžių kalves“ ? Su nostalgija ar su ironiška šypsena? Kodėl?
Stengiuosi į tai nereaguoti. Tai tik pradžia tiems jauniems žmonėms, kurie nori dainuoti. Ar jie to karštligiškai sieks, ar pasiduos kovos viduryje – parodys laikas ir jų pačių iniciatyva.
Kaip sutari su kitais atlikėjais? Laikai juos savo kolegomis ar konkurentais?
Juos laikau savo kolegomis, bendradarbiais. Tiesa, ne visus juos mėgstu, bet visus gerbiu. Visai kaip tikram darbe, tiesa? (Juokiasi).
Ką norėtum pasakyti tiems aštrialiežuviams, kurie teigia, jog tavo kūryba yra nieko verta?
Pasakyčiau paprastai: kritikuokit, peikit. Tik taip suprantu ką darau blogai, dėl ko kovoju, ką bandau įrodyt.
Lietuvoje vis dar yra nemažas būrys tavo gerbėjų. Ar yra kažkas, ką galėtum jiems pažadėti?
Pažadėti galiu tik tai, ką pažadėjau ir sau – dainuosiu tol, kol užteks jėgų.
Muziką!!! Garsiau!!!
Justas Lapatinskas (asmeninio archyvo nuotr.)
Ina Puzakinaitė
