JAV fizikai atrado vadinamuosius Saulės ir Žemės magnetinius vartus – mūsų žvaigždės ir planetos magnetinių laukų sąveikos fenomeną, padedantį atverti kelią didelės energijos dalelėms.
Kol skaitysite šį tekstą (su sąlyga, kad tai darysite dieną), kosminėje erdvėje įvyks reiškinys, kurio realumu iki šiol netikėjo dauguma mokslininkų: danguje prasivers magnetiniai vartai, jungiantys Žemę su Saule. Kol jie vėl užsivers, šiuo maždaug 150 mln. kilometrų ilgio kosminiu „tuneliu“ plūstelės tonos didelės energijos kosminių dalelių, skelbia „Physorg.com“.
„Tai vadinama srauto perdavimo reiškiniu (flux transfer event, FTE), - aiškina NASA Goddardo kosmoso tyrimų centro fizikas Davidas Sibeckas. – Prieš 10 metų aš beveik neabejojau, kad toks reiškinys neegzistuoja, tačiau dabar turime nenuginčijamų įrodymų.“
Šis atradimas buvo aptarinėjamas prieš kelias dienas Hantsvilyje (Alabamos valstija, JAV) surengtame tarptautiniame kosmoso fizikos seminare „2008 Plasma Workshop“. D. Sineckas savo pranešime pabrėžė, kad FTE reiškinys vyksta kur kas dažniau, nei kas nors iki šiol galėjo įsivaizduoti.
Mokslininkai jau seniai žinojo, kad tarp Žemės ir Saulės turi būti jungtis. Žemės magnetosfera, savotiškas magnetinis burbulas, gaubiantis mūsų planetą, yra pripildyta Saulės vėjo atneštų dalelių, kurios skverbiasi pro Žemės magnetinę apsaugą. Šios dalelės į magnetosferą patenka judėdamos magnetinio lauko linijomis – šį reiškinį galima stebėti nuo pat Žemės paviršiaus iki Saulės atmosferos.
„Mes manėme, kad šis ryšys yra nuolatinis ir kad Saulės vėjas gali pasiekti Žemės prieigas bet kuriuo metu, kai jis būna aktyvus, – sakė D. Sibeckas. – Pasirodo, kad klydome. Pastovaus ryšio išvis nėra. Jis dažnai būna staigus, veržlus ir labai dinamiškas.“
Keli seminare kalbėję mokslininkai apibūdino, kaip formuojasi FTE reiškinys. Anot jų, toje Žemės pusėje, kurioje tuo metu yra diena (trumpiausias atstumas nuo Žemės iki Saulės), mūsų planetos magnetinis laukas „įsiremia“ į Saulės magnetinį lauką. Apytiksliai kas 8 minutės abu laukai trumpam susilieja arba „atsijungia“, taip suformuodami vartus, per kuriuos į magnetosferą patenka didelės energijos dalelės. Šie vartai įgauna magnetinio cilindro, kurio skersmuo beveik prilygsta Žemei, pavidalą. Keturi ES kosmoso agentūros (ESA) „Cluster“ ir 5 NASA THEMIS programų kosminiai zondai jau yra praskrieję šiais cilindrais, išmatavę jų dydį ir užfiksavę jais lekiančias daleles. „Jie iš tikrųjų egzistuoja“, - tvirtina D. Sibeckas.
Pasak „Physorg.com“, dabar, kai „Cluster“ ir THEMIS zondai tiesiogiai užfiksavo FTE reiškinį, teoretikai galės pasinaudoti šių tyrimų duomenimis ir imituoti magnetinius vartus savo kompiuteriuose, kad būtų galima nuspėti jų veikimo ypatumus. Naujojo Hampšyro universiteto fizikas Jimmy Raederis „2008 Plasma Workshop“ dalyviams pristatė vieną tokį kompiuterinį modelį. Jis kolegoms pranešė, kad tokie cilindriniai vartai dažniausiai atsiranda virš Žemės pusiaujo sričių ir po to juda link Žemės žiemos ašigalio. Tai reiškia, kad gruodžio mėnesį FTE fenomenas stebimas virš Šiaurės ašigalio, o liepą – virš Pietų.
D. Sibeckas mano, kad šis reiškinys vyksta dvigubai dažniau, nei buvo manoma. „Manyčiau, kad FTE gali būti dviejų tipų: aktyvusis ir pasyvusis. Aktyvieji FTE – tai magnetiniai cilindrai, kurie gana lengvai praleidžia daleles, jie yra svarbūs Žemės atmosferai tiekiamos energijos kanalai. Tuo tarpu pasyviuosiuose dalelių srautai sutinka didesnį pasipriešinimą, jų vidinė sandara trukdo dalelėms ir laukams sklisti nevaržomai. D. Sibeckas yra apskaičiavęs pasyviųjų cilindrų savybes ir kviečia kolegas ieškoti jų apraiškų THEMIS ir „Cluster“ zondų perduotuose duomenyse. „Pasyvieji FTE gal ir nėra labai svarbūs, bet kol apie juos nesužinosime daugiau, negalime būti dėl to tikri“, - teigia mokslininkas.
Tačiau fizikams dar teks atsakyti į daugelį su magnetiniais vartais susijusių klausimų. Kodėl vartai formuojasi kas 8 minutes? Kaip tokiame cilindre susisuka ir išsivingiuoja magnetiniai laukai? „Seminare dėl to turėsime kaip reikiant pasukti galvą“, - sakė D. Sibeckas.
