Trečiadienio rytą susitikti su atvykusiu į Lietuvos Respublikos Seimą Tibeto dvasiniu lyderiu Dalai Lama XIV susirinko gausus parlamentarų būrys, tarp jų – profesorius Vytautas Landsbergis, Irena Degutienė, Laima Andrikienė.
Prieš pat pasirodant svečiui parodyta filmuota medžiaga iš pirmųjų Dalai Lamos vizitų Lietuvoje 1991 ir 2001 metais.
Pradėdamas kalbą Tibeto dvasinis lyderis pirmiausia pabrėžė, kad Lietuva ir lietuviai yra seni jo draugai.
„Jūsų šalis man yra labai artima, nes Jūs vertinate nepriklausomybę. Atsimenu, kai atvykau pirmą kartą, čia dar buvo smėlio maišai, jūs buvote pasirengę kovai. Taigi, nepaisant kelių dešimčių sunkumų, jūs išlaikėte savo dvasią. Šis vizitas man yra nepaprastai svarbus – žmogiškoji dvasia yra stipri, o tai pats svarbiausias dalykas. Ir žmogiškoji galia, vidinė galia nepriklauso nuo šalies dydžio. Mes taip pat tikime savo sąžinės teisybės galia.„
Tibeto dvasinis lyderis, pareiškęs, kad yra „tiesiog tibetietis, kuris nuo 2011 metų atsisakė savo politinių įsipareigojimų“, savo kalboje pabrėžė, kad svarbiausia yra žmonių mentalitetas, nes tik tai gali nulemti asmens laimę.
„Aš visada nešiojuosi širdyje suvokimą, kad esu vienas iš 7 milijardų žmonių. Tiek fiziškai, tiek protiškai esame vienodi. Visi 7 milijardai turi būti laimingi. Protas yra laimės pagrindas. Mes patys savyje turime tai suprasti. Šiuolaikiniame gyvenime žmonės daug dėmesio skiria išoriniams dalykams. Lyg atrodytų, kad turint daugiau pinigų galima būti laimingesniam. Iš tikrųjų žmonės turėtų daugiau pasikliauti širdimi. Žmonės per daug pasikliauja pinigais. Per daug streso, baimės. Reikia tinkamo mentaliteto, kad būtų galima sumažinti baimę, kad būtų galima ramiai svarstyti. Visada visiems sakau, kad mūsų gyvenimo laimės pagrindas yra mumyse. Jei gali tikėti – gerai, negali tikėti – negali. Vis tiek turi būti žmogus.“
Dalai Lama XIV teigė, kad Lietuvai ir lietuviams taip pat atvežė žinia apie Tibeto ateities siekius.
„Nemanykit, kad jei pasitraukiau iš politinio gyvenimo, tai tik ilsiuosi. Aš ir toliau lieku aktyvus – ir toliau skatinu harmoniją. Aš, kaip pensininkas, buvęs Tibeto lyderis, jaučiu, kad mano pareiga yra pranešti žinią. Tibeto klausimas Jungtinėse Tautose keliamas nuo 6-ojo dešimtmečio. Pamažu supratome, kad reikia galvoti realistiškai, reikia būti realistais. Taip, negalima skrajoti padebesiais. Tad 1974 metais nusprendžiame, kad anksčiau ar vėliau reikia pradėti kalbėtis su Kinijos valdžia. Net jei nepriklausomybė yra nereali, vis tiek pasakėme, kad norime prasmingos autonomijos pagal Kinijos konstituciją.
Mūsų pozicija nesikeičia. Mes nuo tada darome viską, ką galime. Į politiką 9-ajame dešimtmetyje atėjo kietakakčiai. O mes nuoseklūs. Šiuo metu privačiuose sluoksniuose nauja Kinijos vadovybė galvoja šiek tiek plačiau. Yra ženklų, yra galimybių šį tą pakeisti. Kada nors situacija pasikeis. Juk mes nepriklausomybės nesiekiame. Mes siekiame teisių, kurios yra numatytos Kinijos konstitucijoje. Kinijoje yra visiškai griežtų kietakakčių ir jie teigia, kad mes norime nepriklausomybės. O mes turime savo dvasinį gyvenimą, kad galėtume ir toliau pasipriešinti represijoms, mes tęsiame tai, ką pradėjome. Kinai gi teigia, kad Dalai Lama siekia atsiskyrimo per dvasinius dalykus. Tai netiesa. Kinijoje yra daugiau nei 400 milijonų budistų. Daug jų domisi Tibeto budizmu ir yra jo sekėjai. Todėl aš manau, kad Tibeto klausimas yra ne purvinas reikalas, o labai kilnus, šviesus tikslas, kurį pasieksime. Manau, kad galime pasiekti abiems pusėms tinkantį sprendimą.“
