Po mėnesį laiko trukusios pertraukos Kauno Daktarų žvaigždės Henriko Daktaro ir jo bendrininkų teismas pirmadienį Klaipėdos apygardos teisme prasidėjo žemiausias pozicijas gaujoje užėmusių – Gyčio Ježerio, pravarde Pajacas, ir Kazio Petronio – apklausomis.
Pastarojo gynėjas – Kauno pedofilijos istorijoje pasižymėjęs kaunietis advokatas Aidas Venckus.
Kalbėjo labai painiai
Pirmasis parodymus teismo posėdyje davė metaliniame narve sėdintis G. Ježerys. Jis, kaip ir H. Daktaras, Egidijus Abarius, pravarde Goga, bei Rolandas Zaveckas, pravarde Džempis, yra vienas kaltinamųjų, kuriuos į teismo posėdžius atveža iš tardymo izoliatorių.
Šių asmenų apsaugai ankštoje Klaipėdos apygardos teismo salėje sutelktos milžiniškos policijos pajėgos.
„Jokiai grupuotei nepriklausiau, jokių nusikaltimų nedariau, – teisme sakė G. Ježerys, – Aš juos visus (Daktarų gaujos vyrus, – aut.past.) pažinojau, nes kartu vakarodavome „Vilijos“ restorane Kaune, žaisdavome futbolą, krepšinį.
Tarp jų buvo ir Mongolas (Rimantas Ganusauskas; remiantis anksčiau vykusiame teismo posėdyje išsakytais kelių buvusių Daktarų gaujos šulų teiginiais – įtariama, kad 1993-iųjų gruodžio 25-ąją, Kalėdų vakarą saviškių nužudytas ir užkastas viename Pakaunės miške, – aut.past.). Nors vieni sako, kad amžiną atilsį, bet kiti – kad jis kažkur toli išvažiavęs“.
Pajaco pravardę turintis kaunietis yra kaltinamas dalyvavęs keliuose apiplėšimuose: apiplėšus lapių fermą, spirito ir cigarečių krovinius vežančias transporto priemones automagistralėse.
Taip pat jis yra vienas įtariamųjų, kuris galimai padegė anuomet garsią Kauno bendrovę „Dobilas“.
Tačiau vyriškis tikino nusikaltimuose nedalyvavęs, dažniausiai vairuodavęs gaujos narių automobilius, paprašytas vadinamųjų Daktarų senių, tarp jų – ir 2000-aisiais mirusio Vidmanto Siaurusevičiaus, pravarde Siauras.
Jis tikino net nežinąs, kurioje Kauno vietoje anksčiau veikė Daktarams nesutikusių mokėti ir po to jų pasiųstų smogikų Molotovo kokteiliais apmėtytas ir padegtas „Dobilo“ fabriko pastatas.
Vienas „Dobilo“ akcininkų – ilgametis Kauno valdininkas, buvęs vicemeras Steponas Vaičikauskas.
Priklausė „futbolą žaidžiančių vilijampoliečių grupei“
„Nuo vaikystės pažinojau H. Daktarą, taip pat E. Abarių, Alvydą Viktorą Laurinavičių, pravarde Luras (pasiligojęs ir dėl sveikatos problemų miręs 2007 metais, – aut.past.), ir patį Mongolą. Kadangi gyvenau Vilijampolėje, kai kurie iš senių atvažiuodavo pas mano motiną“, – teisme liudijo Pajacas.
Tačiau paklaustas, kas jį siejo su organizuotos gaujos aplinkai priskiriamais vyriškiais, G. Ježerys mėgindamas išsisukti teisėjui atsikirto tokiu atsakymu: „Tai jei futbolą žaidi – irgi priklausai grupei“.
Ketvirtą kartą teisiamas G. Ježerys teisme pridūrė: „Man tada buvo 20 – 21-eri ir niekas nepaisė mano nuomonės, niekas man nedavė išsamių ataskaitų. Ar gaudavau iš jų pinigų? Neatsimenu. Visaip būdavo. Kartais ir skolindavo, ir duodavo, bet jie man neaiškino, iš kur tie pinigai“.
Teigė pajutęs kriminalistų spaudimą
Nors ikiteisminį tyrimą atlikusiems Kriminalinės policijos biuro pareigūnams G. Ježerys liudijo, kad „nusikaltimuose dalyvavęs, nes buvo sudėtinga jo materialinė padėtis“, tačiau šiandien vykusiame posėdyje jis ėmė keisti savo anksčiau duotus, parašu patvirtintus parodymus.
„Tyrėjas Renatas (Kriminalinės policijos biuro darbuotojas R. Martišius, kuris rengdamas bylos medžiagą apklausė visus Daktarų gaujos narius – aut.past.) man duodavo spaudimo ir apklausoms pasibaigus liepdavęs skubiai pasirašyti. Renatas galėjo prirašyti įvairių, tik jam vienam naudingų dalykų šiuose apklausos protokoluose. Jis daug kartų mane ir be advokato apklausinėjo, tad kai kur galėjau pasirašyti net nebaigęs perskaityti savo parodymų“, – teisme aiškino Pajacas.
Valstybinį kaltinimą palaikančio Generalinės prokuratūros prokuroro Zdislavo Tuliševskij paklaustas, kodėl kitų gaujos narių, sutikusių bendradarbiauti su teisėsauga yra minimas dalyvavęs nusikalstamoje Daktarų veikloje, G. Ježerys atsainiai nusiteikęs atsakė: „Skęstantis ir šiaudo griebiasi“.
Matė gyvą Mongolą su moterišku peruku?
Henos ir Henytės pravardėmis garsėjančio H. Daktaro teisme klausiamas, kodėl jie abu yra minimi dalyvavę bendruose nusikaltimuose, G. Ježerys atsakė: „Nors įkalinimo įstaigose dauguma sėdi keliese, o ne po vieną, bet mane kažkodėl vieną iš pradžių kameroje laikė net 9 mėnesius. Kad sutikčiau kalbėti jie (policijos tyrėjai, – aut.past.) man darė spaudimą, žadėjo laisvę, žadėjo paskirti butą.“
H. Daktaro gynėjo Kristupo Ašmio paklaustas, ar iš Daktarų lyderiu tituluojamo kauniečio yra gavęs kažkokių nurodymų, Pajacas atsakė: „Iš H. Daktaro nesu gavęs jokio nurodymo daryti nusikaltimų. Nesu matęs ir nežinau, netgi kas yra tas „obščiakas“ (bendra nusikaltėlių pinigų kasa, – aut.past.)“.
Pastaroji Pajaco išsakyta frazė sukėlė šypseną ne tik teisėjui, prokurorui, bet ir kitiems kaltinamiesiems.
Atsakinėdamas į teisėjo, prokuroro, kaltinamųjų ir jų advokatų klausimus G. Ježerys, paprašytas H. Daktaro prisiminti, kada paskutinį kartą savo akimis regėjęs gyvą R. Ganusauską – Mongolą, kalbėjo: „Aš jo namuose sutikau 1994-uosius metus. Baliavojau su keliais pažįstamais, draugais. Gruodžio 29 ar 30 dieną jis atėjo į namus. Buvo nusileidęs į rūsį pasiimti kažkokių daiktų. Vaikščiojo su moterišku peruku. Taip maskavosi dėl to, aiškindamas, kad slepiasi nuo „mentų“.
Priglaudė gaujos granatas ir šautuvą
Pirmadienio rytą teisme parodymus kiek trumpiau davė ir K. Petronis.
Jis yra kaltinamas savo sodyboje, esančioje už Kauno saugojęs Daktarų gaujai priskirtus sprogmenis, kurie buvo paslėpti metaliniame pieno bidone.
K. Petronis pasakojo, kad nežinojęs ir nematęs, kurioje jo sodybos vietoje buvo saugomi vilijampoliečių sprogmenys.
Anot jo, A. V. Laurinavičius atvyko ir paprašė „pasaugoti tam tikrus daiktus“.
Neva nebuvo jokios užuominos apie slepiamus gaujos ginklus, sprogstąmasias medžiagas.
„Man operatyvininkai sakė, kad visas kaimas galėjo išlėkti į orą. Tačiau aš nemačiau, kur jie užkasė sprogmenis. Man vėliau tą iškasimo vietą rodė tiktai žmona“, – tikino ne Daktarų klestėjimo metais ir Amerikoje spėjęs padirbėti K. Petronis.
Jis prisipažino, kad toje pačioje sodyboje slėpė ir Algimanto Brusoko, pravarde Štrauso, kuris mirė nuo alkoholizmo 1998-ųjų vasarą, jam patikėtą medžioklinį šautuvą.
„Šalia „Vilijos“ veikė ne tik alaus baras, kuriame aš dirbau, bet ir lombardas, kirpykla, šokių ir sporto salės. Kartą į lombardą atėjo pagėręs A. Brusokas. Jis užstatė auksinį žiedą, taip pat užstatui paliko ir šautuvą. Aš dažnai galvoju, kad padariau klaidą paimdamas tą šautuvą. Nors vienkiemyje gyvenau, bet saugumui man jo neprireikė. Aš net nemokėjau to šautuvo užtaisyti. Praėjus dešimčiai dienų, kai man buvo atneštas šautuvas, A. Brusokas mirė“, – teisme aiškino K. Petronis.
Buvo akcininkais su LFF šulu J. Kvedaru
Pusamžis vyriškis teisme pasakojo, kad kadaise dirbo šalia „Vilijos“ restorano veikusiame alaus bare, į kurį atvažiuodavo papietauti, išgerti ne tik Daktarų gaujos šulai, bet ir garsiausi šių dienų didžiojo verslo atstovai, net buvę aukšti teisėsaugos pareigūnai.
„Taip pat jame lankėsi ir generolas Marijonas Misiukonis (buvęs vidaus reikalų ministras, – aut.past.)“, – teisme pareiškė K. Petronis.
K. Petronio žodžiais, jis „ prižiūrėjo alaus bare dirbusias moterėles, kad šios skaniai ir pigiai ruoštų maistą“ kaskart apsilankiusiems ryškiausiems anų laikų Daktarų gaujos veikėjams.
Vyriškis prisipažino, kad praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje su dabartiniu Lietuvos futbolo federacijos generaliniu sekretoriumi Juliumi Kvedaru abu buvo Daktarų globojamos bendrovės „Paloma“ akcininkais.
„Kiek pamenu A. V. Laurinavičius pasiūlė, mes tą bendrovę įkūrėme“, – dėstė K. Petronis.
Paklaustas, ar jam teko girdėti, apie Daktarų gaują ir jai priskiriamus asmenis, vyriškis atsakė žinojęs, „kad tai buvo draugų bendraminčių grupė“.
Daugiau apie jos nusikalstamą veiklą sužinojęs tiktai iš laikraščių.
Išgirdęs klausimą, kas buvo tie seniai, K. Petronis sakė: „Nežinau, ar tai svarbu. Bet alaus bare apsilankęs jaunimas ir mane vadindavo seneliu.“
Teisme padaryta pertrauka. Posėdis bus tęsiamas po pietų pertraukos.
