Pietų Amerikoje vykusiame legendiniame Dakaro ralyje 81-ą vietą motociklų klasėje užėmęs vienintelis mūsų šalies atstovas 44 metų Gintautas Igaris Lietuvoje sutiktas kaip nugalėtojas. „Kai pasiekiau finišą, jaučiausi lengvai daužtas“, – portalui Balsas.lt pasakojo sportininkas.
Naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį į Vilniaus oro uosto laukiamąją salę įžengusį G. Igarį pasitiko ne tik šeimos nariai, bet ir klubo „Enduro“ motociklininkai, bendradarbiai. Plakatais, gėlėmis, šampanu, vėliavomis ir net žalumynų vainiku apsiginklavęs būrys skandavo „valio“, o visų susirinkusiųjų nuotaiką pasičiupęs armoniką kėlė Gintauto uošvis.
„Čia dar tik pradžia. Kai grįšime į Karteną (Kretingos rajonas – red. past.), ten bus uždegti laužai“, – apie laukiančias linksmybes prasitarė artimieji. Švęsti yra ką. G. Igaris – vos antrasis lietuvis, motociklu pasiekęs Dakaro finišą. Tai anksčiau pavyko padaryti tik Mindaugui Slapšiui, o yra bandę Šarūnas Paliokas, Balys Bardauskas ir Romualdas Beresnevičius.
„Padariau naujokams būdingų klaidų, buvau pasiklydęs, nauja įranga ir motociklas, tačiau nė karto negrįžau vėliau laiko normos, nė karto neprašiau kitų pagalbos. Greičiau ar lėčiau savo tikslą pasiekiau“, – portalui Balsas.lt pasakojo G. Igaris.
– Kas buvo sunkiausia Dakaro ralyje?
– Labai nesėkminga pradžia. Dėl gedimų neužvažiavau net ant podiumo. Antrą dieną, kai viskas veikė, vėl atsirado nuotaika. Nežinojau, kaip išplanuoti jėgas. Franco Picco patarė, kad važiuočiau gale, išmėginčiau motociklą, o po to po truputį kilau. Antroje Dakaro ralio pusėje jaučiau, kad jėgos jau subalansuotos ir pradėjau greičiau važiuoti.
– Kai jau supratote, kad įveikėte Dakaro ralį, kokios mintys sukosi galvoje?
– Toks lengvai „daužtas“ jaučiausi. Tik po to po truputį pradėjau suprasti, kad viskas. F. Picco pasveikino dar likus paskutiniam 30 km ruožui. Sakiau, dar visko gali nutikti, bet jis teištarė: „sveikinu“.
– Koks pirmas darbas bus grįžus namo?
– „Susisiūti“ kojos raiščius, kuriuos nusitraukiau vasarą. Visą ralį teko dalyvauti be kryžminių raiščių. Nebespėjau padaryti prieš tai. Pusei metų „iškrisiu“, bet toliau vėl važiuosi.
– Kokie bendri italų komandos rezultatai?
– Buvo pora profesionalų ispanų ir pora mėgėjų kaip aš. Iš pastarųjų vienas iškrito antrą dieną, o kitas – trečią. F. Picco kanjone susilaužė šonkaulį, bet sugebėjo tęsti lenktynes ir pasiekė finišą. Aš taip pat visokių suvenyrų ant kūno parsivežiau (juokiasi).
– Ar buvo, kas nustebino?
– Peru sirgaliai nustebino. Jie stovėjo pačiose pavojingiausiose vietose ir rodė, kur važiuoti. Taip ne tik aš išvengiau duobių ar „nukirstų“ kopų. Visąlaik ten pristabdydavau. Kelią rodė fotografai ir sirgaliai. Pavojai laukė už kiekvieno posūkio. Negaliu žodžiais nupasakoti, kokia ten žemės struktūra. Ten kažkas baisaus. Molio dulkės. Apačioje – išmaltas griovys, o viršuje atrodo viskas lygu. Motociklas smunka iki vairo, nugriuvęs gali jo nerasti.
– Kokia buvo pati baisiausia akimirka?
– Pervažiavimuose dviratininkas išlindo tiesiai prieš nosį, turėjau išvažiuoti į priešpriešinę juostą, kur važiavo sunkvežimiai. „Bordiūras“ buvo labai aukštas, tai teko pavažiuoti 50 metrų prieš sunkvežimius. Tai buvo pavojingiausias epizodas, kur galėjo abiem liūdnai baigtis – tiek man, tiek dviratininkui.
– Ar italų mechanikų darbu likote patenkintas? Ar galėjote grįžęs ramiai ilsėtis, ar teko pačiam prisidėti?
– Be rūpesčių laiko negalėjau leisti. Iš tikrųjų mechaniko darbo pačiam griebtis teko tik greičio ruože pora kartų. Viską jie padarė ir motociklas viską atlaikė.
– Gedimai dykumoje tikriausiai buvo sunkiausi?
– Pirmą kartą gyvenime patyriau tokį karštį. Saulėje tikriausiai buvo virš 50 laipsnių. Šešėlio nebuvo, užkaito sankaba, trosai pasitempė, teko keisti. Tai atlikau per valandą, fiziškai buvo sudėtinga.
– Viskas buvo žinoma, ar reikėjo kieno pasiklausti?
– Kad nebuvo ko klausti. Esu tai daręs anksčiau. Gal šiek tiek paskubėjau, tarpinės suplyšo po 10 km... ta diena buvo sunkiausia fiziškai.
– Ar kolegos privažiavo padėti?
– Privažiavo vienas Kinijos motociklininkas, bet nežinau, ko jis norėjo, nes angliškai nemokėjo. Prašiau jo nekelti dulkių, nes mano motociklo variklis buvo atviras, bet jis taip ir padarė.
– Teko pačiam stoti ir padėti kitiems?
– Teko. Mano tikslas nebuvo rezultatas, svarbiausia – pasiekti finišą. Keletą kartų buvau sustojęs. Vieną kartą žmogus buvo susižeidęs, kitam reikėjo vandens, paskui keturratį traukiau...
– Ar dėl to praradote bent vieną vietą?
– Manau, kad ne vieną, nes po to papuoliau į sunkvežimių „košę“.
– Dažniausiai Dakaro ralyje neatlaiko ne technika, o žmonės. Kaip jūs ruošėtės sunkiausiam pasaulio maratonui?
– Myniau dviratį-treniruoklį. Iš tikrųjų (juokiasi). Su motociklu važinėjau, kol „pasigavau“ rudeninį bronchitą. Jis man vėliau gadino sportinę formą.
– Kokie ateities planai? Ar pakartosite šį pasiekimą?
– Kaip jūreivį jūra šaukia, gal ir mane Dakaro ralis pašauks. Sutikau žmonių, kurie dalyvauja ne pirmą kartą ir negali pasakyti kodėl. Gal tas jausmas ateis ir man. Matyt ta Dakaro ralio „bacila“ – ne mitas.
Parodė „Dakaro“ ralio virtuvę
G. Igarį Pietų Amerikoje lydėjo ir Lietuvai pikantiškų ralio virtuvės detalių pateikė pateikė motociklininko bičiuliai Mindaugas Slapšys ir Marius Ramanauskas. „Lietuviai Dakare“ reporteriais pasivadinę jie karšiausias vaizdo naujienas pateikė socialiniame interneto tinkle „Facebook“.
„Atmosfera duoda savo. Gyvenome tuo pačiu rimtu kaip dalyviai, nes miegojome ten pat ir tiek pat. Mums tai buvo savotiškas Dakaras, – pasakojo 2009 metais Dakaro ralį 99-as įveikęs M. Slapšys. – Kiekvienais metais Dakaro ralį baigia apie 50 proc. dalyvių, tad pasiekti finišą – didelis laimėjimas ir šiokia tokia svajonė.“
Anot jo, nuotaikingus reportažus iš įvykio vietos jie rengė, kad įtrauktų daugiau jaunimo, parodytų Dakaro ralio virtuvę, o gal ir kažkam leistų pasvajoti: „Misija tokia mūsų ir buvo – palaikyti bičiulį ir parodyti Lietuvai Dakaro ralio virtuvę.“
TIK FAKTAI
Nugalėtoju tapo prancūzas Cyrilas Depres (KTM). Prancūzijos motociklininkas Dakaro ralyje triumfavo ketvirtą kartą. Antrąją vietą bendrojoje įskaitoje užėmė praėjusių metų nugalėtojas ispanas Marcas Coma (KTM), o trečiąją – portugalas Helderis Rodriguesas („Yamaha“). Lietuvis nugalėtojui pralaimėjo 27 val. 52 min. 8 sek.
Italo Franco Picco komandai atstovavęs 44 metų lietuvis „Yamaha“ motociklu lenktynes pradėjo su dar penkiais ekipos nariais, tačiau finišo liniją kirto tik trys iš šešių. Dakaro raliui motociklų klasėje įveikti reikia maždaug 60-70 tūkst. eurų.
TAIP PAT SKAITYKITE:
