„Pirmieji metai man buvo be galo sunkūs, nes visiškai nepavykdavo atsiriboti nuo aplankytų žmonių vargų, parsivežtų įspūdžių. Ir šiandien man nelabai pavyksta atsiriboti bei grįžus namo pamiršti, kokia istorija tą dieną gyvenau“, – atvirauja Daiva ir pamini, kad pagalbos reikalingų šeimų istorijas kartu su organizacija „Gelbėkit vaikus“ fiksuoja jau daugiau nei penkerius metus. „Grįždavau vakare namo po filmavimo, apsikabindavau savo jau miegančią dukrą ir jai šnabždėdavau: „vaikeli, kad tu žinotum, kaip mes gerai ir nuostabiai gyvenam, mes visko tiek daug turim – tiek daug, kad net galime su kitais pasidalinti“, nors mūsų šeimos buitis tikrai nebuvo niekuo išskirtinė nei daugelio kitų Lietuvos žmonių“, – kelerių metų senumo prisiminimais dalijasi Daiva.
Kaip teigia žurnalistė, tos visos darbo metu išgyventos istorijos ne tik yra psichologiškai nelengva patirtis, kurią ilgą laiką tenka nešiotis ant savo pečių, tačiau ir suteikia išminties, leidžia suprasti, kad reikia mokėti džiaugtis tuo, ką turi: savo ir savo artimųjų gera sveikata, stogu virš galvos. „Pertekliniai norai visai nėra būtini žmogaus gyvenime. Jei žmogus pilnas perteklinių norų, tai reiškia, kad jis dar labai jaunas“, – savo gyvenimo atradimais dalijasi Daiva bei priduria, kad darbas jai padėjo susidėlioti santūresnes gyvenimo taisykles ir dėl to visiškai nesijausti suvaržytai ar skriaudžiamai.
„Kai matau šeimas, kuriose auga vaikai ir kai yra toks sunkiai nusakomas skurdas, kad net sunku įsivaizduoti, paima pyktis ir norisi ne tik kuo greičiau padėti tiems vargšams vaikams, bet ir viską imtis keisti iš esmės“, – su užsidegimu pasakoja Daiva. „Kiauras stogas, šalta, o vaikai žiemą su rogutėmis važiuoja pas kaimynus su kibirais parsivežti vandens, nes jokio kito vandens šaltinio šalia savo sugriuvusio namelio neturi; arba visa šeima gyvena soduose, sandėliuke, kuriame vos apsisukti įmanoma, o vaikas, ant kelių pasidėjęs knygą ir ant jos – sąsiuvinį, susirietęs dar ir namų darbus sugeba paruošti; arba kai iki pamatų sudega 12 vaikų auginančios šeimynos namas ir visi atsiduria tiesiog gatvėje“, – labiausiai įsiminusias istorijas cituoja Daiva ir sako, kad būtent tokios skaudžios Lietuvos vaikų patirtys ją paskatino imtis vienos itin atidžios socialinėms šalies temoms Seimo narės padėjėjos darbo. „Matau didelę prasmę ir šioje veikloje“, – pamini.
Į savo mamos veiklą natūraliai bent iš dalies įsitraukia ir jos paauglė dukra: „Esame kartu važiavusios ne į vieną sunkiai gyvenančią šeimą bei šeimyną, į dienos centrą“ – pasakoja Daiva. – Mano dukra pagalbą kitiems mato kaip visiškai normalų bei savaime suprantamą dalyką ir savo mamos nelaiko kažkokia heroje“, – juokiasi. Daivos teigimu, vaikai mokosi iš pavyzdžio. Jei jiems vieną ar kitą dalyką pateiksi kaip kažkokį išskirtinį, tikriausiai jie taip jį ir vertins, na, o jei visi šie dalykai gyvenime vyksta natūraliai, vaikui tai tampa neatskiriama gyvenimo dalimi. Be to, Adelė ir pati pagal galimybes dalyvauja socialinėje neišnešiotukų veikloje bei savo pavyzdžiu drąsina mamas, kurių vaikai šiandien guli inkubatoriuose.
„Mes su Adele viena kitą mokome. Ji iš manęs mokosi pareigingumo, kantrybės, ramesnio ir patirtimi paremto, širdimi pamatuoto požiūrio į gyvenimą. Tikiuosi, kad tai jai padės tada, kai turės rinktis savo gyvenimo kelią ir savo darbus. Norėčiau, kad pasirinktų ne bet ką, o tai, kas jai tikrai rūpi ir teikia džiaugsmą. O man dukra suteikia galimybę stebėti pasaulį jauno žmogaus akimis! Ji man neleidžia užmigti ir pasenti“, – džiugia gaida pokalbį baigia Daiva.
