Kad Telšiuose gyvuoja teatras (tiksliau - jaunimo studija “Aglija”), vadovaujamas Laimos Adomaitienės, žino ne vienas teatro žmogus, bet kad ši studija kiekvienais metais vis labiau pritrenkia savo profesionalumu - visiška sensacija. Šeštadienį lūžtančioje Lietuvos nacionalinio dramos teatro salėje buvo parodytas naujausias režisierės L. Adomaitienės darbas - spektaklis “Raudonkepuraitė”.
“Kepuraitė visad buvo raudona, jau septynioliktame amžiuje buvo raudona, jau tada Raudonkepuraitei keli šimtai metų amžiaus, raganų galios ir pyktis, nuodėmės ir liepsnos, kraujas ir mirtis”. “Raudonkepuraitė” - vitališkas, intelektualus, profesionaliausias šiandienos spektaklis, vėl iškėlęs į viršų dar vieną vardą - režisierę Laimą Adomaitienę.
Teatro šiandienoje - paradoksas: intensyviai ruošiamasi “Auksinių kryžių” nominacijoms, kurios skirtos profesionaliajam teatrui įvertinti, o tikra profesionalė, pranokstanti bet kokius pseudoprofesinio teatro lūkesčius, Laima Adomaitienė, atrodo, kirtikams “į akį” dar neįkrito. Tokia šiandienos teatrinė realybė. Ši režisierė jau kelintą kartą su jaunais, mokyklinio amžiaus aktoriais sukuria tokį teatrą (ne tik spektaklį), kokį ne taip dažnai pavyksta sukurti tūlam “profui”.
Tai, ką galima buvo patirti kovo 13 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, būna retai. Lietuvoje seniai neteko regėti, kai po spektaklio perpildyta salė pakilo ir ilgai aplodismentais lydėjo spektaklio kūrėjus. Niekam paaiškinimų nereikėjo. Regėtas ir išjaustas spektaklis sunaikino bet kokias “mėgėjų” ir “profesionalų” ribas. Faktas - L. Adomaitienė šiandien gali stoti greta ryškiausių Lietuvos režisierių, ją tiesiog būtina kuo greičiau “atitransportuoti” į geografiškai matomas teritorijas, jai privalu dirbti grubiai vadinamuose profesionaliuosiuose teatruose.
Tarp “mėgėjų” ir “profesionalų” riba buvo ir turi būti, tačiau šis atvejis - tikrai išskirtinis. Taip atsitinka retai. Ir įdomiausia, kad greta režisūrinio suvokimo ir pastatymo spektaklyje “Raudonkepuraitė” itin svarbūs aktorių darbai. Scenoje regime Iną Petrakovą, Indrę Mickevičiūtę, Audingą Adomaitytę, Gretą Jablonskytę, Gerdą Vainioriūtę, Joną Rimeiką, Martyną Levicką, Karolį Miką, Arną Jovaišą, Andrių Stasiulį. Jų veidai švyti kažkokia nežmoniška šviesa, grožiu ir profesionalumu. Kad jie yra iš tolimųjų Telšių, niekada nepagalvosi. Net po kelerių metų studijų Muzikos akademijoje daugeliui aktorių nepavyksta atsikratyti vidinio provincialumo - pradedant manieromis, užslėptų kompleksų demonstravimu, baigiant elementariomis šukuosenomis, kurių jokie teatro dailininkai nesugeba užmaskuoti. (Nes tikrai to daryti ir nereikia.)
L. Adomaitienės teatro aktoriai - patys skirtingiausi pagal amžių (nuo ketvirtokų iki dvyliktokų), feliniškai skirtingi, bet visi kaip vienas velniškai gražūs. Režisierė, vienodai skirdama jėgų kiekvienam vaidinančiam, suformuoja tolygią trupę, o tada jau smelkiasi į savo tikruosius vandenis, vadinamus režisūra.
“Raudonkepuraitė” pastatyta pagal suomių rašytojos Martos Tikkanen romaną. Ne atsitiktinai inscenizaciją rašė pati režisierė. Idėja lyg ir paprasta: visos mergaitės - raudonkepuraitės, visi vyrai - vilkai. Paprastas, nieko per daug nesakantis, bet itin ryškus tiltelis į šiandieną - viena sceninė Raudonkepuraitė su ryškiai raudonais plaukais. Kepures pakeitė spalvoti plaukai, bet veiksmo dialektika liko amžina. L. Adomaititienė, kurdama beveik bežodį teatrą, nuo pat pradžios iki pabaigos sukuria ir išlaiko temą. Spektaklio tema - meilė. Ji provokuoja istoriją. Ir šioje, atrodytų, pačioje paprasčiausioje istorijoje žiūrovai regi meilę, apie kurią taip sunkiai prabyla profesionaliausi režisieriai ir choreografai, nepailstamai statydami “Romeo ir Džuljetą”.
Šiame spektaklyje garsiais žodžiais nesitaškoma, čia nekuriamos metaforos, čia neplagijuojamos reikšmės, neimituojamas teatras. Čia niekas nesikartoja, nors kuriamas sudėtingas plastinis spektaklis apie besikartojančius dialektinius reiškinius. Judesio teatre choreografai sunkiai išvengia pasikartojimų. O čia, rodos, tik dramos teatro režisierė, tačiau jos mąstymas aprėpia ir dramos, ir šokio teatro ribas.
Spektaklyje miško užuominos greitai tampa didmiesčių stotimis, kelionė siauru takeliu (einama baltu šalikėliu) virsta gyvenimo keliu. Vilkai ne tik vilioja raudonkepuraites, bet ir sudrasko jų sielas. Meilė - kaip gili miško tankynė: kuo toliau į ją, tuo giliau iš jos.
L. Adomaitienę galima būtų pavadinti Eimunto Nekrošiaus giminaite. Ji teatro esmę pasiekia per autentiškiausius dalykus. Išoriškai jos spektaklis taip pat panašus į Nekrošiaus darbus, bet tai yra stilistiniai dalykai, kurių tapatumo nereikia bijoti, jei jis pateisinamas. Tuo labiau kad spektaklio kostiumų konsultantė - Nadežda Gultiajeva, kostiumus kūrusi ne vienam E. Nekrošiaus spektakliui. Šiame teatre nerasi sintetikos, sintetinių spalvų. Lininiai, gamtos koloritu “nuspalvinti” kostiumai sušildo visą kūrinį, nes jame svarbu ne tai, ką vilki išrinktieji, o tai, kad už viso to slypi tikrumas.
Gyvenimo chaoso ir besikartojančių reiškinių režisierė nepalieka suveltoje gūžtoje, ji spektaklį ne tik išlaisvina iš interpretacijų gausos, bet ir nutvieskia šviesa. Finalą lydi mirtis, kuriai režisierė akompanuoja ne vargonais, o sceną nuklojančiomis angelų sparnų plunksnomis. Prieš kelias akimirkas ironiškai spektaklio erdve praskrieję du dieviško grožio angeliukai netrukus įgyja ir siurrealistiškai natūralistinį pavidalą. Režisierė ant mirusiosios kūno uždeda “tikroviškus” sparnus, kurių raudonos “šaknys” primena dar nesustingusį kraują.
Šiame spektaklyje daug reikšmių, simbolių, ženklų. Kartais atrodo, kad jų žiūrovai gali lengvai neperkąsti, bet dešifruotų dalykų taip pat pakanka, kad spektaklis taptų perskaitomu ir mažiau teatro kalbą pažįstančiam žiūrovui. Režisierė galvoja apie visus.
Įdomi detalė - muzika. Ši detalė ne tokia jau paprasta, nes muzikos čia nemaža. L. Adomaitienė nebijo jos naudoti tiek daug ir tokios “girdėtiškai” žinomos, jos junginiai pasiekia tokį pagreitį, kad imi girdėti ne pavienius gabalus, o muzikinę kakofoniją, kuri tame pačiame chaose padeda rastis vos regimam meilės siūlui. Režisierė, kompiliuodama muzikinius gabalus, jais jungia ne spektaklio dramaturgines scenas (taip dažnai daro įkvėpimo nesulaukiantys režisieriai), bet tiesiog formuoja tam tikras nuotaikas. Todėl tikrieji dramaturginiai lūžiai įvyksta be tiesmukų muzikinių palydų.
Masinių scenų jungtys, jų skilimas į duetus genami vitališkos kūrėjos jėgos. Keisčiausia teatro archaika susipina su istoriškai atpažįstamu teatru. Tokiais principais teatrą ryškiausiai iki šiol statė Benas Šarka, kuris, deja, ilgai kūręs konservatyvaus teatro antipodą, buvęs ryškiausia undegroudinio Klaipėdos (ir ne tik) teatro persona, šiandien, kaip ir sovietmečio laikotarpiu, turėjo beveik duoneliauti iki tragiškos, vos ne mirtim pakvipusios pabaigos, kad galėtų nors kaip išgyventi.
A. Adomaitienės kūrybos fenomenas kitoks nei B. Šarkos, tačiau jie turi šiokių tokių bendrysčių. Jie neskelbia tuščiavidurių spaudos konferencijų ir įsiteikinėdami nelandžioja po kabinetus. Nereikia tapatinti suįžūlėjusių režisierių su išsilavinusiais kukliais žmonėmis. Nepastebėti Laimos Adomaitienės profesionalaus egzistavimo šiandien neįmanoma - tokie žmonės neturėtų duoneliauti, jų kūrybos globa turėtų rūpėti ir miestui, kuriame jie gyvena ir kuria, ir visai valstybei.
