Visada labai sunku sulaukti spektaklių, kurie jau tapę legenda. Visuomenėje susiformuoja išankstinė nuomonė ir tuomet daugelis eina žiūrėti spektaklio, neakivaizdžiai tikėdamiesi gatavo stebuklo, greito sąmonės “praskaidrėjimo”. Thomo Bernhardo “Kalkverkas”, kurio inscenizaciją parašė ir režisavo Krystianas Lupa, dar po pirmo veiksmo atbaidė tuos, kurie vartoja “greito maisto” produktus.
Spektaklis, kurio forma iš tiesų gana nenauja, nustebino savo psichologine įtaiga. Režisierius ją “suformuoja” lygiai taip pat lėtai ir paradoksaliai, kaip tai daro jo pasirinktas rašytojas Thomas Bernhardas.
“Kalkverkas” priklauso prie tų meno kūrinių, kurių unikalumas yra daugialypis, neleidžiantis šiam kūriniui ne tik kad numirti, bet tampantis tam tikra gija, siejančia kuriančius žmones ir kūrybą. Galvojant apie “Kalkverką”, mintys nusidriekia tolyn. Šis antiatraktyvus spektaklis prijaukina, pririša prie savęs, prikausto. Ir tai įvyksta dėl to, kad pagrindinė mintis - studijos apie klausą rašymas - tampa spektaklio kūrimo studija.
Režisierius, sukūręs nors mažiausią meninį spektaklį, sutiks, kad pats kūrybinis procesas prilygsta atskiram spektakliui - režisierius tampa pagrindiniu realybės personažu, o jo išgyvenimai dažnai siekia sudėtingesnius kulminacinius taškus nei tuos, kuriuos pavyksta atskleisti statomame kūrinyje. “Kalkverkas” - himnas spektakliui. Šiuo atveju, spektaklis - kaip sudėtingiausia meno forma, apimanti ir dailę, ir muziką, ir gyvą kūną - aktorių.
Skonio prasme - tai tobulas spektaklis. Taip atsitiko gal dėl to, kad Krystianas Lupa pirmiausia yra dailininkas, Krokuvos dailės akademijoje studijavęs grafiką. Režisūra jo gyvenime atsirado gerokai vėliau. Jis ne tik šio spektaklio dailininkas, režisierius, bet ir muzikos autorius. Jis mato visumą ir moka ją paversti teatro kalba.
“Kalkverkas” - tobulas spektaklis ir dėl to, kad jo pamatuose gali ryškiai justi didžiausią, giliausią kultūrą. Tai nėra vien teatro kultūra, tai kur kas daugiau. Eksponuodamas spektaklio gimimo procesą, K. Lupa lėtai (kartais atrodo, per lėtai) nuslopindamas persitempusį žmogų, priartina prie temų, supažindina su jomis ir nejučiom įpina į jas. Tampi nuosekliu dalyviu. “Kalkverke” gali justi ne tik santykį su literatūra, su aktoriais, bet ir su tave užauginusia praeitimi. Šis procesas nedeklaruojamas - tai yra kūrinio kraujas. Taip yra gal ir dėl to, kad K. Lupa yra pastatęs visus garsiuosius lenkų klasikus, su austrų literatūra jo susitikta taip pat ne vieną kartą. Literatūrinis, filosofinis pasaulio pažinimas natūraliu būdu priveda prie gilių meninių procesų.
Ir žiūrint spektaklį, ir vėliau, klausant K. Lupos samprotavimų (susitikimas “Meno forte”), supranti, kad ir spektaklio egzistavimas yra tik nedidelė stotelė jo gyvenime. Jam svarbiausia pats procesas, repeticijos, švaraus žmogaus dalyvavimas jame, o ne profesijos rezultatas. Jo partneriai pirmiausia yra jo bendraminčiai. Kiekvienas spektaklis gimsta iš naujo. Be ilgų pokalbių, pasirengimo nėra parodytas nė vienas spektaklis. Keista, visa tai be didesnių pastangų gali pajusti, dalyvaudamas “Kalkverke” kaip žiūrovas. Bet net šiurpas per kūną eina, kai supranti, kad Lietuvoje to niekada nebuvo ir vargu ar bus.
Šis spektaklis tarytum sumuoja visą lenkų teatro kultūrą apskritai. Į Lietuvą atvežtas dvylikos metų senumo spektaklis, kuris 2003 m. buvo restauruotas. Tačiau tai nėra vien didžiausia pagarba šiam spektakliui. Tai sugebėjimas vertinti, išlaikyti, atskirti kultūros sudedamąsias dalis. Lietuvoje “seni” spektakliai laikosi “ant” tam tikrų aktorių benefisų. O to, kad vienas ar kitas teatras imtųsi restauruoti unikalius spektaklius (o tokių tikrai būta ir yra) dar šimtą metų nesulauksim. Tai diktuoja bendros kultūros nuostatos, kurios Lietuvoje gan menkos. Recenzijos rašomos po pirmos ar antros premjeros, o kitas spektaklio gyvenimas priklauso nuo komercinių apraiškų.
K. Lupos susitikimas su genialiu dramaturgu Thomu Bernhardu buvo lemtingas. Ir neabejoju, kad po šiai dienai K. Lupa yra tapęs jo bendraminčiu. Nuo Th. Bernhardo nepabėgsi. Jo skvarbus žvilgsnis į procesus sklinda ir iš Vilniuje matyto “Kalkverko” varianto. Pirmoje dalyje kalbant apie Kalkverke tvyrantį nežmonišką šaltį (trys laipsniai šilumos), galėjai tą pajusti sėdėdamas Nacionalinio dramos teatro kėdėse nuo to paties šalčio - ir ne tik todėl, kad lyg pagal užsakymą porai dienų buvo atšalę. Bernhardas mėgsta pakankinti. Būdamas gyvas, jis uždraudė Lupai inscenizuoti savąją prozą, tačiau jam mirus Lupos svajonė išsipildė. Matyt, režisierius itin stengėsi neapvilti genialiojo rašytojo (kurio, beje, lietuviai yra išsivertę vos tris kūrinius, iš kurių vienas išleistas atskira knyga, kiti du - publikuoti žurnaluose.)
Th. Bernhardas padėjo Lupai suorganizuoti visą sceninį vaizdą. Paradoksų kalba parašytas kūrinys, aukščiausio lygio filosofija persikryžminusi su beprotyste, žmogaus sąmonės labirintai dailininkui-režisieriui pasufleravo grafinį scenos sprendimą su tam tikrais objektais, niekur nevedančiomis durimis… Klaustrofobiška aplinka brėžia pasaulio visumos pakraščius. Nieko nėra šiurpiau už suvokimą, kad už tų durų tikrai tavęs niekas nelaukia ir bet koks susitikimas su bet kokiu žmogumi taip pat nieko nereiškia. Tik savianalizė, tik noras parašyti studiją apie klausą sudaro visą būties esmę. Žmonijos išgelbėjimas - amžinas monologas su savimi. Nesvarbu, kad studija apie klausą taip ir lieka net nepradėta rašyti - ji iš tiesų yra. Gyvenime svarbiausia procesas ir jo eigos satisfakcija. Rezultatas - kintanti sąmonė, o ne materija virtęs kūrinys. Lėti pokalbiai, nors kartais ir kvepiantys absurdu, žaidimas su plunksnelėmis, pasąmonės kova su už lango besikeičiančiais garsais (ypač apmaudu, kai išnyksta tie garsai, kurie dar taip neseniai labiausia tave nervino) - visa tai sudaro gyvenimo alchemiją.
Konradas nušauna savo prie invalido vežimėlio prikaustytą žmoną. Šis veiksmas - žmonos išlaisvinimas iš kančių ir paties išsivadavimas iš nepakenčiamos būsenos. Režisierius drauge su pagrindiniu veikėju leidžiasi į kelionę, kurioje drauge bandoma ieškoti tiesos. Vienareikšmiškų atsakymų nėra, tokių ir būti negali. Kuo toliau - tuo giliau. Alcheminis instrumentas darosi vis sudėtingesnis. Formuojasi išpažinties pritvinkęs gyvenimas, kurio išraiška nereali: scenoje galime stebėti šagališkus vaizdus, kada sapne aplanko mirtis su kirviu, kada siela atsijungia nuo kūno, kada juda - plečiasi ir traukiasi - durys bei langai… Lupa visą sceną nudažęs folkneriškom spalvom. Regime gyvą judantį paveikslą. Toks teatras - ir paroda, ir koncertas.
Apie aktorius sunku kalbėti, nes jie tobuli. Malgorzata Hajewska-Krzysztofik ir Andrzejus Hudziakas, Konradas ir Konradienė - absoliutūs unikumai. Aktoriai ne vaidina, bet gyvena. Jie tikri teatro bepročiai. Ir jeigu ne Nacionalinio dramos teatro scena, kuri yra ne tiek per didelė šiam spektakliui, kiek per gili, aktorių unikalumas būtų dar labiau matomas, įprasmintas. Dabar kartais juos tiesiog reikdavo “išsitraukti” iš gilumos, prarandant kai kuriuos niuansus, mimikos subtilybes.
O pastebėti buvo ką. Pirmiausia unikali plastika. Vis dažniau pagalvoju, kad šiuolaikinio šokio specialistams būtų įdomiau ieškoti tokių atradimų negu “šokio dėl šokio”, kuris nesukuria teatro, o tik jį imituoja. Šių dviejų aktorių vaidyba - personažų šokis su tekstu. Juda viskas - rankos, kojos, galva, akys, balsas… Mikroelementai sukuria visą teatrinę simfoniją. Aukščiausias profesionalumas. O Zbigniewo Kosowskio Bauratas, statybos patarėjas! Aktorius pilnokas, bet juda lyg balerina. Ir čia Bernhardo tragizmas susilieja su plastiniu komizmu, paradoksų kalba, kaukių kalba gimdo teatrą.
“Kalkverkas” - ne tik gero teatro, bet visos lenkų kultūros pavyzdys. Požiūris į darbą, gili analizė ir sugebėjimas tai tausoti ir išsaugoti - mokykla, kuri Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro, Lenkų instituto ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro dėka galėjo pažinti lietuvių publika.
