Agniaus Jankevičiaus režisuota Natachos de Pontcharros pjesė “Žiurkiagalviai” pratęsė Naujosios dramos akciją “Utopijos”. Iki šiol visos dienos buvo skirtingos ir įdomios, o “Žiurkagalviai” leido pajusti dvigubą malonumą: be dramaturgijos, vėl galėjome regėti teatro pasaulyje jau žinomo, bet vis dar dirbančio “bunkeriuose” talentingojo A. Jankevičiaus darbą.
Antiutopinė gyvenimo realybė einant į “Žiurkiagalvius” buvo įžiebusi tik elementarų smalsumą, tačiau vos tik veiksmas prasidėjo, režisierius “pagavo” žiūrovą ant kabliuko. Buvo gražu žiūrėti, kaip jo valdomame kūrinyje veikia ne tik gan keista dramaturgija, bet ir aktoriai ir, rodos, jau įprasta Menų spaustuvės Raudonosios salės erdvė.
“Žiurkiagalviai” - įrodymas, kad Lietuvoje gimė dar viena retenybė - režisierius profesionalas. Tokiame teatre tik per aktorius galėjome regėti režisieriaus darbą, tik jie tapo realiu spektaklio kūnu. Šiandien svarbu ir tai, kad A. Jankevičius dirbo ne vien su savo kurso draugais. Tėtį suvaidino bendrakursis Arnoldas Jalianiauskas, Žefį - Mažojo teatro aktorius Leonardas Pobedonoscevas, Žefą - Sergejus Ivanovas, Jaunimo teatro aktorius. Skirtingos mokyklos, skirtingi mokytojai, bet, papuolę į stiprias rankas, aktoriai sukūrė vientisą, darnų trio. Kalbant senamadiškai - aktoriai ištirpo režisieriuje.
Prancūzės Natachos de Pontcharros “Žiurkiagalviai” (iš prancūzų kalbos išvertė garsioji prancūzistė teatralė Akvilė Melkūnaitė) - itin prancūziškas tekstas - lyg ir nuoseklus, bet ir pilnas alogizmų, fantasmagorijos, pasąmonės utopijų. (Ak, tas Audronis Liuga - pasufleravo sąvoką, ji ir prilipo.) Pagrindinis konfliktas, kurį režisierius “išlaužia” šioje pjesėje - utopinio pasaulio sankirta su antiutopiniu veiksmu. Personažai - beveik ufonautai - “kitokie nei kiti”, bet elgiasi daugiau, nei įprastai, daugiau, nei atpažįstamai. Jie yra daugiau nei mes - su režisieriaus pagalba jie peršoka net dramaturgijos rėmus, jie tampa visos šiuolaikinės dramaturgijos fantomais. Per detalę, per žodį sukuriamas toks platus asociacijų laukas, kad pamiršti, ar tai tie patys “Žiurkiagalviai”, ar tai jau kūrėjų fantazijos padariniai.
Iš veikiančiųjų pirmas, kuris pagauna tikrąjį teatrą (būseną, kurią žiūrovas gali patirti tik teatre) - Arnoldas Jalianiauskas. Kad ir kaip galvotum, vargu ar rasi šiandien kitą tokio aukšto pasirengimo aktorių. “Iššovęs” “Venecijos pirklyje” ir kaip aktorius, ir kaip kompozitorius, “Žiurkiagalviuose” jis tęsia savo lietuviškosios “butoh” mokyklos demonstravimą. A. Jalianiauskas, būdamas romios išvaizdos, neturintis didesnio išorinio atraktyvumo, kurdamas personažą pasiekia tokią įtaigą, kad sunku nuo jo atitraukti akis. Režisierius, tai matydamas, jį kartkartėmis “nukrausto” tai į vieną, tai į kitą scenos pusę, taip neatimdamas iš žiūrovų galimybės pasimėgauti jo aktoriniu triumfu. Kartais šiam aktoriui užtenka save “žaibu” nutrenkti, kartais - kažką bambtelti, operiniu balsu padainuoti kokį Joe Dassino šlagerį… Regime profesionaliausią fizinį kūno valdymą, o kai, rodos, galimybės išsemtos, A. Jalianiauskas paukščių kalba sučiauška, sučirškia, išpyškina visą tariamo viršininko tekstą. Jam netrūksta nei žodžių, nei minčių, jo staigūs judesiai, neužsižaidžiant savojoje “kokybėje”, apstulbina prasmių gausybe. Taip gimsta teatras, kurį moderuoja A. Jankevičius.
Dvyniams - Žefiui ir Žefui jis - leidžia prasiskleisti lėtai. Neskubant, pateikiant jų pirmapradiškumą - biografinius, statistinius, dokumentinius faktus - šios dvi būtybės, kurios ir yra tie “pjesiniai” žiurkiagalviai, pamažu pasiekia teatrinės nedalomos poros džiazą. Leonardas Pobedonoscevas ir Sergejus Ivanovas - brolių dvynių aksioma. Intensyviai būdami kartu, šie du aktoriai nė karto nepanaudojo vėpliškų, homoseksualinių, buitinių santykių demonstravimo. Jų “buvimas kartu” išreikštas aktorių atsikartojimais vienas kitame ir vienas kito pratęsimais: Žefio poza papildo Žefo, vieno pradėtą sakinį pabaigia kitas, šmaikštūs proveržiai išprovokuoja naujus, jiems patiems netikėtus atradimus. Žiurkiagalviai, papuolę į prekybos centrą, tampa žmonių analitikais. Jų stebimas prekybinis detektyvas baigiasi fiasko - žmogaus nužudymu - sudraskoma kadrų skyriaus viršininkė, nuplėšusi chaki spalvos chalatus kartu su žmogaus kaukėmis, kurias žiurkagalviai pasigamino iš latekso, norėdami įsidarbinti prekybos centre.
Žiūrovas nemato siužeto, veiksmo eiga tik nupasakojama, bet tam, kad pajustum, kaip viskas vyksta, pakanka apčiuopti, užuosti, pamatyti tik du aktorius - Pobedonoscevą ir Ivanovą. Pirmasis apdovanotas ryškesnėm komiko savybėmis, antrasis - veikia lėčiau, ramiau, bet rezultatas pasiekiamas puikus. Pobedonoscevas - virtuozas. Rodos, režisieriui jį retsykiais net tramdyti teko. Aktorius nedalo žmogiškosios energijos nuo personažo, regime atvirą būtybę, kuriai bet kokia kliūtis - tikras malonumas. Scena - tikrasis aktoriaus gyvenimas. Tuo tarpu Ivanovas, beveik nekintančiu išbalusiu veidu, žydromis, dažnai į tolį žvelgiančiomis akimis, pagauna tokį tekstologinį pagreitį, kuriame pats sau atranda amerikas: aktorius užsižaidžia, susiniveliuoja su savo Žefriu taip, kad tas “kitoks nei kiti” tampa toks artimas ir mielas, mielesnis už kitus, kuriuos mes regime brolių dvynių dėka. Tie kiti - tai mes.
Taip aktorių dėka sukeičiamos pozicijos: stebėtojo ir atlikėjo. Aktoriai nežiūri akis - jie mus mato per tekstą, o mes, smagiai besišypsodami, atsiduriame žiurkiagalvių kailyje: bjaurūs žiurkių šeriai prilimpa prie tavęs ir tu tampi zombiu, o tie “kiti”, papuolę į “normalių” žmonių terpę, ima veikti pagal jiems svetimus - žmonių sužvėrėjimo - dėsnius. Žiurkiagalviai susikeičia kaukėmis su žmonėmis: tie, kurie nešioja povyzų kaukes, nesugeba įveikti savosios metamorfozės, savojo praregėjimo. Visa stebintiems ir suprantantiems “atstumtiesiems” nieko kita nelieka, kaip žaisti iki pabaigos.
Spektaklį pradeda Inga Filipovič - mergina invalido vežimėlyje. Gražia, rišlia kalba ji nusako baisią traumuotos realybės būseną, išmesdama futbolo kamuolį žaidimo pradžiai. Truputį net suglumsti, manydamas, kad veiksmas gali pakrypti į jausmų “tampymo” sferą, tačiau I. Filipovič drąsa ir tikslumas nusako kitas eigos kryptis. Užuojautai ir sentimentams čia vietos palikta tik tiek, kiek reikalauja žmogiškumas. A. Jankevičius kerta visai kitais būdais. Maksimaliausiai įvertinant savo statusą, atviraširdiškiausiai priimant bet kokias gyvenimo peripetijas, pasikvietus į teatro žaidimą likimo paženklintą žmogų, režisierius atvirai jam pasako, kad jis yra tiek pat reikalingas, kaip ir mes, kad aktoriaus profesija nėra vien juokdario profesija, kad mintis yra svarbiausia teatro varomoji jėga - svarbu, kaip ji išgaunama. Režisierius I. Filipovič suteikė lygiavertį aktorės statusą, todėl finalinis jos monologas, skelbiantis “dokumentinę” tragišką dvynių gyvenimo pabaigą (jie pasodinami į kalėjimą) ir padėkas, nuskambėjo ne tik šmaikščiai, bet ir giliai. I. Filipovič drąsa ir pasitikėjimas, visam spektakliui suteikė gerą realumo dozę. “Žiurkiagalviai” - tai ne išgalvota pasakaitė. “Žiurkiagalviai” - tai mūsų antrosios akys, duotos Dievo, bet ne visiems patogios. Svarbu neprarasti humoro - jeigu šito Dievulis nepagailėjo.
Toks profesionalus prancūzų autorės veikalo pastatymas Prancūzų kultūros centrui turėtų būti didelė dovana, o šio spektaklio gastrolės į Prancūziją taptų ne tik kūrėjų darbo įvertinimu, bet tikru kultūrinio bendradarbiavimo įrodymu. Kartais centrai organizuoja kažką specialaus, o “einant” natūraliu keliu, šis spektaklis yra puikus pavyzdys. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad dramaturgės tėvynėje gyvenantys “Žiurkiagalviai” guvesni už lietuviškus.
