Turbūt gerai, kad Kauno menininkai ėmė, susibūrė ir pastatė Kauno operetę “Kipras, Fiodoras ir kiti” - tokią, kokią moka, kokią įsivaizduoja, kokią išgali. Aišku, lengviausia buvo nestatyti, tačiau ambicijos sukruto. Ir ne veltui.
Pažvelgus į tai, kas buvo prieš septyniasdešimt metų, tampa aišku, kad šiandien Kauno intelektualusis, meninis gyvenimas yra smarkiai nusėdęs. Galima būtų pririnkti pavardžių, bet jų mastelis nė trupučiu neprilygtų tarpukariui, apie kurį kalbama operetėje.
Šiandien, be Kauno muzikinio teatro ir jo komandos, išnyra trys pagrindinės šio miesto menininkų pavardės - kompozitorius Giedrius Kuprevičius, rašytojas Herkus Kunčius (iš Kauno jau persikėlęs į Vilnių) ir režisierius Gytis Padegimas. Tai yra miesto turtas - ne mažesnis nei pastatai, muziejai ir monumentai. Jau vien dėl to verta gerbti kūrinį, kurį iš sielos sukūrė vietiniai gyventojai.
Šiai operetei abejingų žiūrovų tikrai nėra - vieni muistosi, nepriimdami pateikiamos visumos, kiti stebi įdėmiai, treti polemizuoja. Santykis į istorija, pateiktas su lengva humoro doze, ne kiekvienam lietuviui priimtinas apskritai. H. Kunčius kai kurias vietas gal pernelyg utriravo (jo tekste nemaža rusicizmų, keiksmų, o situacijose - ištvirkimo, kuriame jis panardina dažnai nieko dėtus personažus). Tačiau, žinodamas tautos “zanūdiškumą”, dramaturgas nuo pat pradžių stengėsi visas spalvas tirštinti. Aišku, jam, kaip profesionaliam dailėtyrininkui, lengviausiai sekėsi sukiotis dailininkų gretose, vėliau sekė rašytojai (ši sritis - H. Kunčiaus pašaukimas) ir tik paskiausiai - muzikai. Šmaikščiausi siužetai ir tekstai atiteko, kaip ir dera, rašytojams. Daugiausia vėjo ir “pavasario kišenėse” paliko Kazys Binkis.
H. Kunčius nesismulkina: vis vardija garsias Kaune gyvenusių garsenybių pavardes, dar ir dar kartą tautai primindamas jų “logotipus” (frazes, sukneles ir panašiai) ir kelias dešimtis žinomybių paverčia mase, kuri ne tik sudaro Kauno - Lietuvos sielą, bet režisieriaus Gyčio Padegimo rankose virsta gražiu tiltu į šią dieną. Dar daugiau - į 1990-uosius, kada vienos idėjos vedami žmonės atgavo nepriklausomybę.
Ši operetė bent porą kartų paskleidžia tokią šilumą, kuri byloja apie tautos pilietiškumą, parodo jos stiprybę. Lietuvių toli gražu dar ilgai nebus daug kas tobula - nei tobulų formų, nei aiškių tautos bendrabūvio gairių. Režisierius G. Padegimas tvirtai ir raiškiai pasako, kad vieningumą išlaiko egzistuojanti tarpusavio meilė. Apie ją vengiama garsiau prabilti - visur ir visada eskaluojami nesantarvės padariniai.
G. Padegimas, niekur neskubėdamas, žingsnis po žingsnio, lyg ant pirštų galų vis dėlto sukuria XXI a. dėlionę iš XX. a. tarpukario skeveldrų. Tik gaila, kad spektaklio kostiumai tarytum iš XIX a. pabaigos, o kartais atrodo, kad net iš Amerikos prerijų, o ne iš laikinosios XX a. Lietuvos sostinės Kauno - kuris, pasak Jolitos Mulevičiūtės, ryžtingai buvo pasukęs modernizmo link. Kadangi čia veikia istoriniai personažai, tai kostiumai tampa dominuojančia ir lemiančia scenovaizdžio prasmių dalimi. “Kipre, Fiodore ir kituose” tuos sunkiai menu pagaunamus istorinius kvapus ne visai tikslus vizualumas šiek tiek apnaikina. Jeigu ne “Cotton” ir muilo reklama, “vadovėlinės” Maironio, Salomėjos Neries figūros, tikrai galima būtų suabejoti, koks laikotarpis vaizduojamas. Dokumentinis tikslumas šį kartą pats koją kišo: detalės kartais tapo per daug smulkios. Laikmetis, jo spalvos ir kvapai greičiau apčiuopiami per bendresnę charakteristiką.
Personažai dailininkės Birutės Ukrinaitės buvo sulipinti iš smulkiausių kruopelyčių, o scenovaizdis - abstraktus: griežtų plokštumų plokštės-ekranai, kuriuose šmėžuoja gyvybės kupinas tarpukario Kaunas. Kurdama spektaklio vaizdų visumą, dailininkė pasitelkė kino projekcijas iš archyvinių kadrų ir filmuotų spektaklio “Kipras, Fiodoras ir kiti” fragmentų.
Spektaklio muzika netolygi, nors labai jau būdinga Kuprevičiui. Ji ne taip lengvai pasiduoda klausymui, kaip reikalauja operetės žanras. G. Kuprevičius daug sudėtingesnis, nei pats įsivaizduoja. Tekstas ir režisūra tempia spektaklį išorinio išbaigtumo link, o muzika nuo pat pradžių yra lyg ir nepatogi, lengvai pro ausį neslysta. Todėl ne viena scena daug geriau “žiūrisi” muzikinėse pauzėse. Be G. Kuprevičiaus šiandieninio Kauno muzikinės kultūros apskritai įsivaizduoti neįmanoma, tačiau ryškesnių, labiau įsimenančių melodijų, kurios ir po spektaklio skambėtų ausyse, jis nesiryžo sukurti.
Grįžtant prie vizualiosios pusės, būtina paminėti puikų personažų grimą ir gana skurdų apšvietimą. Didžioji spektaklio dalis, ypač pirmasis veiksmas, vyksta tamsoje. O Nacionalinio operos ir baleto teatro krėslai apskritai turi migdomųjų savybių, todėl užsižiebus šviesoms po pirmojo veiksmo, nemažai žiūrovų rąžėsi ir trynė akis - lyg ilgai ilgai važiavus garsiuoju Kauno tuneliu ir netikėtai išlindus į saulę. Dabar teatruose madinga dalį veiksmo plėtoti prieblandoje, manant, kad tai suteikia spektakliui meniškumo - šia liga serga didžioji dauguma Lietuvos spektaklių. Todėl ir Kauno operetėje daugelį žavių veikėjų (taip pat ir atlikėjų) sunku tiksliai apibūdinti.
Ši operetė - tikrai svarus ženklas Kauno kultūrinėje terpėje. Todėl kritinis skepticizmas, nuvilnijęs Vilniuje po pirmųjų premjerų Kaune, ne visai suprantamas. Apie kaunietiškus reikalus nesveika galvoti kaunietiškai. Ačiū Dievui, kad visi šios operetės kūrėjai atsisakė miesčioniškumo, kuris tikrai šiame mieste sunkiai išgujamas.
Nors Kipro Petrausko ir Fiodoro Šaliapino pasivaikščiojimas nebuvo labai įspūdingas (jie juk vaikščiojo ne po Alpes ar Valpurgijos nakties linksmybes, o po mažą Kauno miesčiuką) - bet turiningas.
