Muzikos akademijos profesoriaus režisieriaus Jono Vaitkaus paruošto ketvirtojo aktorių ir antrojo režisierių kurso egzaminai vyko Jaunimo teatre. Kol kas nėra realių pasiūlymų jaunųjų teatro profesionalų spektaklius įtraukti į kokio nors teatro repertuarą.
Labiausiai savarankišku spektakliu (nes toks jau yra šiandien) gali virsti Aleksandro Vvedenskio “Eglutė pas Ivanovus”. Su šia medžiaga J. Vaitkus jau yra dirbęs Švedijoje, gal dėl to ir lietuviškasis spektaklis toks išradingas. Po Oskaro Koršunovo novatoriškų “oberiutiškų” spektaklių sunku įsivaizduoti ką nors geriau, tačiau šis spektaklis, sukurtas su jaunųjų vaidybos ir režisūros bakalaurų - tikras teatrinis įvykis.
Pirmiausia tai laisvas, kūrybingas, išradingas, vitališkos jėgos kupinas spektaklis. Jame nėra “kanoniniu” teatru virtusių dalykų, nors “Eglutės” medžiaga šiam kursui taip pat ne nauja: prie jos su pertraukomis jau buvo dirbta ir anksčiau. Spektaklis gyvas ir dėl to, kad J. Vaitkus, išradingas režisierius, mėgstantis eksperimentuoti, nepabūgo ir šį kartą į spektaklį prikaišioti mažų sprogmenų, kurie ir sudarė visą alogiško-“vvedenskiško” gyvenimo pagrindą. Žiūrovai nuo pradžios iki galo sėdėjo išsišiepę, nes siurrealizmo audinys buvo suaustas iš juokų, netikėtumų bei režisūrinių ir artistinių komiksus primenančių triukų. Ir ši visa iš pirmo žvilgsnio nepriekaištingai komiškų situacijų virtinė pamažu dardėjo tragedijos link: į pražūtį, neviltį, siaubą.
“Eglutėje pas Ivanovus” mirčių nesuskaičiuosi. J. Vaitkus jų ir neskaičiuoja. Jis ramiai tik karts nuo karto konstatuoja, kad numirė ir tas, ir anas. Mirtis - paskutinė žmogaus stotelė - šiame spektaklyje, pagal A. Vvedenskį, nebaisi. Baisūs mes, eidami į baletus ir palikdami vaikus vienus namie. Žmogaus bukaprotystė lemia pačius keisčiausius padarinius. Absurdas auga, didėja, kol siaubo lavina peržengia ir beprotnamio sienas, ir teismo sales. Bukaprotystei ribų nėra. Siaubo dialektika tokia grėsmingai greita, kad tampa netgi komiška. Rodos, kartais gali pražiopsoti ir savo mirtį.
Tokioje gyvenimo spektaklio mašinerijoje besisukančių dantračių mes neregime. Vaikai laukia kalėdinės eglutės. Sonia ir Petia atrodo taip, kaip aprašyti pjesėje: mažamečiai vaikai, su kaspinėliais - jei ne plaukuose, tai ant barzdytės. Maži ir seni protu beveik nesiskiria. Skiriamasis jų ženklas - pastabumas. Šia prasme vaikai pranašesni, jie tiesiog viską pastebi, kitaip nei jų tėvai ir kiti suaugusieji.
Muzikalumas, plastiškumas, improvizaciniai protrūkiai, psichologiškai grįsti “oberiutiški” vaidmenys “Eglutei pas Ivanovus” surentė kertinius pamatus, ant kurių drauge su kitais partneriais režisierius kūrė visą statinį.
Patį mažiausią - vienerių metų berniuką Petią Perovą suvaidino Agnius Jankevičius. Šio jauno, talentingo režisieriaus ir aktoriaus produktyvumas apskritai stebina. Jį regime visur. O šiame spektaklyje, be Petios, jis “virto” dar trimis būtybėmis: Medkirčiu, Apskrities viršininku, Bepročiu. Ir tapo viso spektaklio epicentru. Taip atsitiko ne vien dėl to, kad jam teko keli įdomūs vaidmenys, o dėl to, kad A. Jankevičius šiame spektaklyje nepakeičiamas. Režisierius jam “padovanojo” net benefisinį numeriuką, kada įsiaudrinęs, transą pasiekęs, jis net solo šokį sušoka. Žiūrovai aiktelėjo, net paploti nesuspėjo, kadangi tai buvo taip netikėta ir greita, kad vos suspėta kartu su šiuo aktoriumi “nuryti” prasmių virtinę. Aktorius kaip fantomas - iš vieno persikūnijo į kitą.
Šis aktorius labai tiksliai atskleidė ir režisierių J. Vaitkų. Atidavęs jam ir vaiko, ir senių vaidmenis, režisierius pademonstravo, kaip galima, nevaidinant skirtingų amžių, o energetiškai valdant situacijas, suvaidinti ir patį mažiausią, ir patį seniausią. Tokiame teatre nereikalingas joks papildomas grimas, jokie ypatingi skiriamieji ženklai. Svarbu rasti pora detalių, kurios vėliau virstų personažų daugiskaita. Tas pats kaspinėlis barzdoje reiškia ir vaikystę, ir beprotystę. Tai yra tiksli bendratis. O aktoriui belieka tekstu paversti save. A. Jankevičius - neaukštas, pliktelėjęs, skvarbių akių, neafišuojantis savęs, tačiau tiksliausiai vaidinantis “savuosius”, tampa nuolatiniu žiūrovų stebėjimo objektu.
Kaip ir turi būti, jauname kurse egzistuoja puiki partnerystė. Aktoriai, kartais atlikdami pačias netikėčiausias užduotis ar net sudėtingiausius akrobatinius triukus, jaučiasi itin laisvai, o ta laisvė virsta tokiu lengvumu, kad šis gana sudėtingas, ypatingo tikslumo reikalaujantis spektaklis eina lyg sviestu pateptas. Jo veiksmas ne tik lengvai slysta - jame susiformuoja tokia energija, kad, rodos, patiems aktoriams ten įdomiau “egzistuoti” nei realiame gyvenime. Jie nei “pašauktieji”, nei “išrinktieji”, jie tiesiog gyvena teatru ir yra laimingi, kada teatras gyvena jais.
“Eglutė pas Ivanovus” įdomi ne tik režisūriniu sprendimu - čia įdomūs ir visi vaidmenys. Greta spektaklio vertikalės - A. Jankevičiaus - it žaibu trenkia Edita Užaitė. Ši aktorė dar nuo “Išteisintųjų” laikų krito atmintin, jau šiandien ji tapo realia dabartinių Lietuvos teatro primadonų konkurente.
Tomas Žaibus taip pat nepakartojamas. Charakterinį amplua plėtojantis aktorius valdo viską - balsą, kūną, mimiką. Jis raiškus, nes tiksliai fiksuoja tai, ką daro. Jo vaidmenys - Autorius, Liūtas, Beprotis, Teisėjas. Jis - spektaklio skirtukas, zongų “rašytojas”. O vos pačiam prireikia persikūnyti į “kitą”, jis tai daro paprastai, nepastebimai pakilęs nuo savo invalido ratukų, “išmesdamas” kelias grimasas, virsta kuo tik panorėdamas. Šis aktorius scenoje labai paslankus ir raiškus - nelyginant antras Benas (Remigijus Bilinskas), kurio tauta ilgisi jau keleri metai. Vis dėlto netruko praeiti ir išniro kitas Benas, vardu Žaibus. Šiam aktoriui šiandien norėtųsi palinkėt daugiau dėmesio skirti kalbos raiškai. Jo pirmtakas taip pat kai kada plaukiodavo didžiosiose erdvėse, nors jam užtekdavo sceninio žavesio, kad suviliotų žiūrovus. Panašu, kad Žaibus gali “sirgti” panašia liga - jame tiek visko, kad aktorius net nejaučia, kad balsas kartais “nusėda”. O “Eglutės” Autoriui svarbu moderuoti visą sceninę situaciją.
Judita Zareckaitė priklauso naujos kartos aktorėms. Ji viena gali sukurti spektaklį. Jeigu staiga nutrūktų veiksmas, ji viena puikiausiai jį pratęstų, ir jo sceninė logika nenutrūktų. Kai aktorė juda, rodos, ji šoka, kai kalba, atrodo, kad tik ją girdi. Tai unikali aktorė. Nors labiausiai dėmesį traukia jos plastika. Aktorė neafišuoja savo galimybių. Ji nuosekliai, žingsnis po žingsnio skleidžiasi; jos fiziniai duomenys tokie ryškūs (aukšta, liekna, graži), kad ją scenoje išskyręs lyg ir galėtum nieko daugiau nebelaukti - juk yra tokių aktorių, kurios “naudoja” savo faktūrą kaip talento ypatumą. Tačiau J. Zareckaitė nesustoja, ji taip kruopščiai veikia, kad jos kuriami vaidmenys aktorę “užaugina” iki žvaigždės. Po “Eglutės pas Ivanovus” tapo aišku, kad J. Zareckaitei ne visi vaidmenys savi. Čia ji triumfuoja, o A. Jankevičiaus “Tundroje” neatisako infantilumo, tam tikro dirbtinumo. Neabejotina, kad J. Zareckaitė tikrai neužsisėdės ant suoliuko. Būtų nuostabu, jei atsirastų režisierius, kuris kartu su ja galėtų kilstelti visą lietuvių teatrą į naują stilistiką. Ji, kaip ir E. Užaitė, pretenduoja tapti solo aktorėmis. Jai pagrindiniai vaidmenys - neišvengiami.
Labai šiltus personažus kuria Eimutis Kvoščiauskas. Jam teatras - tikras gyvenimas. Ir savųjų vyriškių charakteristikas jis ryškiai “traukia” iš aplinkos. Jam įdomu būti “kažkuo”. Vaidindamas jis tarytum save stebi iš šalies. Tai gal labiausiai nenusakomas aktorius. Pirmieji spektakliai - tikri klaustukai užminuotame teatro lauke.
Eglė Vaičytė - Birutės lietuvaitės grožio, tik užvakar suvaidinusi, išklykusi “Žuvėdrą”, negalėjo taip greitai persikūnyti į “oberiutiškąją” dvasią. Galbūt ją kiek prislopino ir kostiumas - žalsva suknelė pavertė ją kažkokia sovietmečio pamerge. Aktorė nenaudojo grimo, įmantrių šukuosenų, buvo organiška. Žmogus be kaukės - tai taip pat reta šiandien.
Jurga Jalianiauskienė (neįprasta aktorę vadinti –iene) - pati Sonia, jos Kūnas ir Galva. Pagal režisieriaus koncepciją tai tik dar vienas kūnas, tik dar viena galva. Ir dvi “bizės”, ir pati aktorė Sonią paverčia paprasta mokine, kurios galvoje ir vaikiškos, ir perdėm nešvankios mintys. Gal aktorei būtų nepritrūkę vaidmens, jei ji būtų labiau faktūrinė. Šiuokart paprastoji Sonia buvo daugiau ženkliukas, įsegtas scenos kampe.
Arnoldo Jalianiausko Auklė, kuri tą Sonią ir “patvarko” - operiškų sūkių, “nesvietiško” dydžio pamėklė, švytuojanti po sceną, nors pats aktorius - normalaus ūgio. Auklė labiausiai atsiskleidžia artėjant finalui - A. Jalianiauskas suvadina vegetuojančią bejausmę, abejingą būtybę, kurios veiksmai yra nepakaltinami.
Egidijus Bakas - tikras Svirdulys iš Adamsų šeimynėlės. Ką bevaidintų, šį aktorių atskirsi. “Eglutėje pas Ivanovus” jam teko Tėvo Puzyriovo, Policininko, Raštininko, Bepročio ir Teisėjo vaidmenys. Bakas gali viską suvaidinti - tai puikus komikas.
Paulius Budraitis, dar J. Vaitkaus “Pačios pradžios pradžioje” pasižymėjęs išskirtine plastika, šiame spektaklyje gavo motorizuoto šuns-žmogaus vaidmenį. Aktorius tiek įtempęs veido raumenis, kad sunku jį atpažinti. P. Budraitis šiandien laisvai galėtų pastatyti pantomimos ar šokio spektaklį - jis žino ir nutuokia, kas paveiku.
Judita Norvaišaitė ir Linas Mikuta, kaip ir priklauso režisieriams, turi ne pačius didžiausius vaidmenis, tačiau abu tikslūs ir įdomūs. Paprastai tik šalia įdomių antraplanių vaidmenų gali išryškėti pagrindiniai. Jie - geras tiltelis, vedantis į kūrinio paslaptį.
Kažkodėl atmintin įstrigo paprasta spektaklio užsklanda - pradžia ir pabaiga. Gyva žmonių eglutė. Iš pradžių jos lauki, po to tiesiog pats ja tampi. Puiki senukų teisėjų scena. Visi - lyg pakirmiję grybeliai. Rodos, tiek nedaug reikia, kad puikiausiai įsivaizduotum vietą, žmones. Tokiose scenose režisierius “tirpsta” aktoriuose, aktoriai - jame.
Dailininkės Linos Karaliūtės darbas netolygus, bet vaizdinė spektaklio visuma gera. Matyti, kad ji “oberiutus” perkando, o kad perkąstų ir teatrą - reikia ir laiko, ir pastangų, ir tų pačių pinigų.
Labai įtaigiai nuskambėjo Algirdo Martinaičio muzika. Pradžioje rodės, kad tai bus “gabalinė” muzika, bet veiksmui įpusėjus galima buvo stebėti, kaip ji auga. Minimalistiniam, konceptualiam kūriniui A. Martinaitis atvėrė dar vienas paslaptingo teatro erdves.
