Kituose kraštuose lietuvių muzika dažniausiai suvokiama Baltijos regiono kontekste ir kritikai neretai pažymi, kad, kitaip nei latvių ar estų, lietuvių muzika neturi baltijiečiams priskiriamo muzikinio identiteto vienovės. Ji yra labiau individualizuota ir orientuota į daugelyje šalių taikomas komponavimo technikas.
Dėl to ją sunkiau kataloguoti nei estų muziką, kuri dažniausiai siejama su spiritualistine Arvo Parto ar Erkki-Sveno Turo kūryba, ar latvių muziką, saistomą su jos lyderiu “dvasinguoju baltu” Peteriu Vasku.
Ardyti šių kompozitorių sukurtus stereotipus nėra lengva. O juk jie jau senokai formuoja Baltijos kraštų muzikos įvaizdį. Šį mitą apie baltiškąjį dvasingumą, kurio šaknys yra unikalioje, gilias tradicijas turinčioje liaudies kūryboje, linkę palaikyti užsienio leidėjai, įrašų kompanijos, koncertų organizatoriai. Ir reklamuoja kelias populiariausias pavardes.
Galima teigti, kad mums, neturintiems tokio monopolistinio lyderio, nepasisekė. Mūsų muzika yra mažiau žinoma nei kaimyninių šalių, ji rečiau atsiranda prestižinių koncertinių organizacijų, festivalių programose, nes retas prodiuseris ar organizatorius yra linkęs “stumti” nežinomus, dažnai sunkiai ištariamus vardus, kurių nereklamuoja didžiosios komercinės muzikos leidyklos. Bet gal tokia situacija turi ir teigiamų pusių? Gal tai suteikia galimybę atrasti daug daugiau individualių ir labai integralių muzikinių pasaulių, kuriuos sukūrė Osvaldas Balakauskas, Bronius Kutavičius, Rytis Mažulis, Onutė Narbutaitė, kiti kompozitoriai, gerokai praplečiančių baltiškosios muzikos sąvoką?
Judresni, energingesni, stereotipų nevaržomi įrašų leidėjai, koncertų organizatoriai, atlikėjai šiam procesui jau suteikė šiokį tokį pagreitį. Suomių įrašų kompanija “Finlandia Records” išleido puikių atsiliepimų sulaukusią 4 kompaktinių plokštelių Onutės Narbutaitės muzikos seriją ir, atrodo, vėl žada leisti. Po kelias autorinių kūrinių plokšteles tarptautinei rinkai išleido Osvaldas Balakauskas, Bronius Kutavičius, Anatolijus Šenderovas, užsienyje noriai atliekami Vytauto Barkausko kūriniai, o žymioji jo Partita smuikui yra sumušusi visus populiarumo rekordus - įvairiuose rinkiniuose užsienyje ji išleista jau daugiau nei dešimt kartų. Po truputį bręsta ir įdomūs, stiprūs kitų kompozitorių kūrybos leidiniai, kurie turėtų atskleisti patrauklų, netikėtą, nestandartišką lietuvių muzikos vaizdą.
Dirbti tokioje daugybės įvairių kūrybinių idėjų prisotintoje atmosferoje - tikras malonumas. Ne vienas svetimšalis muzikos profesionalas stebisi, kad mažoje šalyje esanti tokia muzikinės kūrybos gausa ir aukšta atlikimo kokybė. Palaikyti ir kokybiškai plėtoti šią sėkmingo starto būseną, rūpintis mūsų kompozitorių dalyvavimu tarptautinėje rinkoje yra viena pagrindinių viešosios įstaigos Muzikos informacijos ir leidybos centras (www.mic.lt) užduočių. Tačiau kaip tą pasiekti šalyje, kurioje nėra komercinių muzikos leidyklų, įrašų kompanijų, kur apstu struktūrinių muzikos eksporto spragų? Ar tikrai Muzikos informacijos ir leidybos centras privalo užpildyti visas tuščias nišas?
Bendrame diskusijų apie lietuvių muzikos funkcionavimą fone išsikristalizavo keli populiarūs teiginiai, kuriuos norėčiau pakomentuoti. Pirmasis yra toks - Lietuvoje būtina atgaivinti intensyvią leidybinę veikla ir tiražuoti lietuvių kompozitorių natas. Antrasis teiginys panašus, tik dar priduriama, kad reikia suintensyvinti lietuvių muzikos įrašų, t.y. kompaktinių plokštelių, leidybą. Trečiasis yra net ne teiginys, o struktūrinė problema - tai kūrinių atranka. Ketvirtasis glaudžiai susijęs su pirmais šiais trim - tai pageidavimas, kad lietuvių muzika tarptautinėje rinkoje turėtų teigiamą įvaizdį.
Ar šiandien reikalingi muzikos leidėjai?
Daugelis kompozitorių jau moka kompiuteriu rinkti natas ir maketuoti partitūras. Spausdinti geros kokybės natas gali kiekvienas, turintis paprasčiausią kopijavimo įrangą. Kompozitorius gali publikuoti savo kūrybą internete ir ji bus pasiekiama kiekvienam interneto vartotojui. Tokių kompozitorių internete tūkstančiai, bet ar jų kas nors ieško? Kiekvienas kompozitorius susiduria su pagrindine problema - ką daryti, kad rastųsi jo muzikos paklausa? Kaip pasiekti, kad kompozitoriaus vardas būtų atpažįstamas ir potencialaus muzikos vartotojo sąmonėje sietųsi su tam tikromis reikšmėmis, žinojimu?
Aktyvus kompozitorius, ypač turintis atlikėjo ambicijų (kompozitorius ir dirigentas - idealiausia kombinacija) šią problemą sprendžia lengvai. Šiandien jis pats gali būti atlikėjas, leidėjas, įrašų prodiuseris, kitas leidėjas jam nereikalingas. Tačiau kompozitoriui, labiau įnikusiam į kūrybinę nei į vadybinę veiklą, tarpininko būtinai reikia. Tai toks leidėjas, kuris sugeba “parduoti” (ir vėl iš įpročio parašiau su kabutėmis) parašytus kūrinius bei inicijuoti naujus (užsakymai - svarbi kompozitoriaus aktyvios kūrybinės veiklos ir egzistencijos sąlyga). Tad kas yra šiandieninė muzikos leidyba?
Populiarioje muzikoje sąvoka “natų leidinys” jau seniai nebeegzistuoja. Pagrindinė leidėjo veiklos sritis - pelningas muzikos kūrinio panaudojimas. Tai daroma visais įmanomais būdais - kaip daina, foninė muzika ar telefono signalas ir mokesčių už panaudojimą surinkimas.
Akademinėje muzikoje vyksta panašūs procesai. Natų dauginimas nėra svarbiausias dalykas - dabar tai itin paprastas procesas. Pagrindinis komercinių leidyklų dėmesys nukreiptas į promocinę veiklą, aktyvų bendravimą su atlikėjais, ansambliais, dirigentais, orkestrų vadovais, festivalių prodiuseriais, dalyvavimą parodose, mugėse. Tai yra konkretaus kūrinio naudojimo, funkcionavimo skatinimas.
Daugelis šiuolaikinės muzikos leidyklų natas šiandien daugina tik pagal pareikalavimą (išimtis - pedagoginė paskirtis, klasika pripažinti kūriniai, muzika chorams), svarbiausias dėmesys sutelktas į katalogų leidybą. Tokiu atveju leidėjui nereikia leisti pinigų papildomoms kopijoms gaminti, o po to jas sandėliuoti. Visi kataloge fiksuojami kūriniai yra traktuojami vienodai, nereklamuojami kūriniai, kurių natos lengviau pasiekiamos. Tokia sistema yra gerokai lankstesnė, operatyviai pristatomos kompozitorių sukurtos naujos kūrinių versijos.
Muzikos informacijos ir leidybos centras tai ir daro. Renka kuo daugiau informacijos apie lietuvių kompozitorių kūrinius įvairioms atlikėjų sudėtims. Leidžiami katalogai, nuolat kaupiama rankraščių kolekcija. LMILC turi didžiausią ir paklausią lietuvių muzikos biblioteką.
Gali kilti klausimas - o kaip pasiekia autorių autorinis mokestis už kūrinio kopijavimą ir viešą panaudojimą? Muzikos informacijos ir leidybos centras pasirinko nekomercinį kelią (ar tai teisingas sprendimas - nežinia...) ir subsidijuoja natų parengimą, kūrinio rinkimą kompiuteriu, partijų gamybą, kopijavimą, nemažai kūrinio kopijų siunčia muzikos propagavimo tikslais. Kompozitoriai nėra saistomi jokių juridinių sutarčių ir, progai pasitaikius, teises į bet kurį savo kūrinį gali perleisti komerciniam leidėjui. Įdomu, kad kol kas kompozitoriai nenoriai leidžiasi į sandėrius su užsienio leidyklomis, ypač mažesnėmis, kurios neturi galimybių tinkamai propaguoti jų kūrybą. Bendradarbiavimą su komercinėmis leidyklomis turbūt stabdo ir tai, kad reikia joms atiduoti apie pusę sumos, gautos už kiekvieną viešą muzikos panaudojimą - atlikimą, transliaciją ar mechaninį įrašą.
Šiandien Lietuvoje būtina turėti bent vieną centrą, kuriame nuosekliai būtų kaupiamos nepublikuotos lietuvių muzikos partitūros, atlikimo įrašai. Jų saugojimui ir kūrinių partijų rengimui būtinos nuolatinės investicijos, kurios garantuotų du svarbiausius dalykus: kūrinių išlikimą ir galimybę funkcionuoti.
Plokštelės už 10 kapeikų
Kiek kitokia muzikos įrašų padėtis. Dar prisimenu laikus, kai lietuvių muzikos įrašai buvo parduodami kaip dabar kokakola - ties kiekvienu kampu. Nelabai juos pirkdavo ir už dešimt kapeikų, tačiau beveik kiekvienas kompozitorius turėjo savo išleistą autorinę plokštelę ar net kelias. Šiandien situacija kitokia: nepaklausių leidinių niekas nenori leisti, o ir nėra už ką. Naujų įrašų - vienetai, dažniau iš naujo leidžiami seni arba koncertiniai įrašai. Nėra įpročio pirkti licencijuotas kompaktines plokšteles (kam pirkti, jeigu galima pasidaryti kopiją arba gauti dovanai, kai jas dalija “Muzikos barai” ar Muzikos informacijos ir leidybos centras). Kitos kompanijos turi nedideles sklaidos nišas tarp turistų arba prekiauja per koncertus.
Ieškoti platintojų užsienyje taip pat mažai kas linkęs. Platintojai reikalauja, kad kompanija reguliariai leistų naujas plokšteles, be to, reikia lėšų tiems leidiniams reklamuoti užsienyje: platinimo kompanijos nenoriai imasi mažai žinomų vardų. Beje, ši problema aktuali ne tik palyginti neturtingai Lietuvai. Pvz., valstybės dosniai subsidijuojama švedų įrašų kompanijų produkciją (įrašų kompanijos “Caprice”, “Phono Suecia”) taip pat sunkiai randa platintojų užsienyje, su ta pačia problema susiduria ir kitų šalių įrašų kompanijos, leidžiančios mažai žinomų autorių muziką. Plokšteles ištinka toks pat likimas, kaip ir partitūras, publikuotas internete - jos išleistos, bet apie jas niekas nieko nežino. Garsi Švedijos įrašų kompanija BIS yra stipriai įsitvirtinusi užsienio rinkose, tačiau švedų muzikos kiekiai jos kataloguose - minimalūs. Yra ir išimčių - suomių įrašų kompanijos “Ondine” ir “Finlandia Records” parduoda savo įrašus visame pasaulyje, o jų kataloguose nemažai suomių kompozitorių muzikos įrašų, kuriems pagaminti įrašų kompanijos gauna valstybės subsidijas.
Tad kiek ir kokių šiandien reikia muzikos įrašų leidinių? Kokiu būdu turėtų būti teikiama parama muzikos įrašų gamybai? Būtų puiku, jei Lietuvoje atsirastų ambicinga, lanksti įrašų kompanija, kuri sugebėtų sukurti įdomų katalogą ir savo leidinius įsiūlyti platintojams užsienyje. Būtų idealu, jei tokia kompanija sugebėtų laviruoti taip komercinės ir mažiau paklausios, bet kultūriškai vertingos muzikos, sugebėtų daryti atranką ir tikėtų savo produkcijos sėkme. Neabejoju, kad tokia kompanija galėtų tikėtis valstybės subsidijų.
Yra ir kitas, su komercija mažiau susijęs kelias, kuris galėtų tapti valstybės kultūros politikos dalimi. Visos Lietuvos muzikiniu paveldu ir dabartimi besirūpinančios muzikos institucijos - Lietuvos radijas, Lietuvos kompozitorių, Lietuvos muzikų sąjungos, Nacionalinė filharmonija, Muzikos informacijos ir leidybos centras, kitos organizacijos suformuotų ilgalaikę Lietuvos kompozitorių ir atlikėjų meno leidybos programą ir pradėtų ją įgyvendinti, t.y. pasielgtų kaip švedai. Muzikos informacijos ir leidybos centras negali užpildyti lietuvių muzikos įrašų leidybos spragų. Tokiu atveju LMILC taptų standartine įrašų kompanija, kuri negalėtų apsiriboti vien lietuvių muzika ir atlikėjais. Kol kas pagrindinis Muzikos informacijos ir leidybos centro tikslas - rūpintis lietuvių muzikos paklausa, todėl turime inicijuoti ir remti užsienio įrašų kompanijų norą ir ambicijas pristatyti lietuvių kompozitorių muziką tarptautinėje rinkoje. Bendri įrašų leidybos projektai su užsienio kompanijomis garantuoja įrašų propagavimą ir pardavimą visame pasaulyje, žinomų leidyklų rekomendacijos padeda mūsų muzikai nepaskęsti naujų įrašų vandenyne, užsienyje pasiekiama muzika tampa puikiu įvadu į mūsų muziką kiekvienam besidominčiam, o kompozitorių pavardės tampa atpažįstamos ir siejamos su mūsų šalies kultūra. Šiuo metu tarptautinėje rinkoje sėkmingai parduodama daugiau kaip 10 autorinių mūsų kompozitorių plokštelių, 8 iš jų yra išleistos per pastaruosius kelerius metus.
Pasiūla ir lygiava
Šiuolaikiniame akademinės muzikos pasaulyje kompozitorių ir jiems atstovaujančiu agentų darbas yra kūrinių atranka, užsakymai, atlikimai, partitūrų, įrašų parengimas, žurnalistų, kritikų informavimas, jų kvietimas ir publikacijų priežiūra. Kad toks kompleksas gerai funkcionuotų, reikia gerai parengtos, profesionalios informacijos. Informacijos rinkimas ir sklaida yra labai svarbi bet kokio muzikos informacijos centro funkcija. Bet tai tėra tikrojo turinio karkasas, nes šioje veikloje dar svarbiau rasti neformalų ir atvirą ryšį su galimu tos informacijos vartotoju. Tik lankstumas ir asmeninės argumentacijos kokybė gali duoti šiokią tokią garantiją, kad siūlomas produktas jam tiks.
2002-ųjų vasarą Muzikos informacijos centrų asociacijos (IAMIC) susitikime “EnsembleModern” įkūrėjas, “Royal Festival House” Londone programų sudarytojas Philipas Wackeris kritikavo muzikos informacijos centrų veiklos metodus. Jis teigė, kad tokių centrų politika teikti informaciją visiems apie viską yra visiškai neefektyvi. Jo nuomone, informacijos perteklius jau pasidarė varginamai per sunkus ir daug vertingesnė yra asmeninė siūlytojo atranka ir atsakomybė. Wackeris pateikė Švedijos muzikos informacijos centro pavyzdį, teigdamas, kad kasmet iš šio centro gauna dešimtis kompaktinių diskų, kurių perklausyti neturi nei laiko, nei galimybių, tad dažniausiai ši produkcija pakliūva tiesiai į šiukšliadėžę. Ciniška, tačiau simptomiška, nes “perteklinės” produkcijos atžvilgiu elgiamasi būtent taip.
Kolegos nuoširdžiai piktinosi. Bet daugelis pagalvojo - juk kiekvienas centras atstovauja daugelio kompozitorių interesams, taip pat ir tų, kurie neturi galimybių patekti į tarptautinę rinką. Valstybės subsidijuojamiems centrams yra gana sudėtinga apsispręsti ir atsikratyti valstybinės propagandos įstaigos įvaizdžio. Tokio apsisprendimo rezultatų ilgai laukti netenka - potencialūs muzikos pirkėjai labiau įsiklauso į komercinių leidėjų, privačių agentų nuomonę. O muzikos informacijos centrai, net ir turėdami stiprias pozicijas savo šalyse, taip ir nesugeba saviškiams muzikos kūrėjams nutiesti kelių į tarptautinę muzikos rinką.
Lietuvos muzikos informacijos centras nesiekia dailinti lietuvių muzikos fasado ar atstovauti oficialiajai muzikos politikai, jeigu tokia būtų... Centras mieliau lieka už fasado, inicijuodamas lietuvių muzikos atlikimus, mūsų muzikos pristatymus, transliacijas, publikacijas, leidinius. Tokia siekiamybė iškart kelia naujų klausimų: ar centras turėtų rūpintis aktyvia rinkodara, ar verčiau apsiriboti informacijos paslaugų teikimu? Ar dirbti su kūriniais, turinčiais galimybių funkcionuoti tarptautinėje rinkoje, ar laikytis visų Kompozitorių sąjungos narių lygiavos principo?
Įvaizdis svarbiau už viską?
Šiandien negalime ignoruoti fakto - šiuolaikinis pasaulis yra įvaizdžių pasaulis. O juos kuria žiniasklaida. Tą puikiai suprato Lietuvos pristatymo Frankfurto knygų mugėje organizatoriai ir pasisamdė viešųjų ryšių agentūras Lietuvoje ir Vokietijoje, profesionaliai kontaktavo su žurnalistais. Jie pasirūpino, kad turinys būtų patrauklus, ir rezultatas - Lietuva tarptautinėje (visų pirma vokiečių) spaudoje atrodė puikiai.
Nuolatinių kontaktų su žurnalistais, muzikos kritikais, muzikologais, radijo prodiuseriais palaikymas, informacija apie svarbesnius lietuvių muzikos įvykius - kasdienė Muzikos informacijos ir leidybos centro veikla. Tokio pobūdžio darbas nereikalauja ypatingų finansų, reikia tik gerų idėjų ir ryšių, reikia veiksmus derinti su didesniais leidybiniais projektais arba lietuvių muzikos pristatymais užsienyje. Tokia sinergija naudinga visoms šalims.
Lietuvių akademinės muzikos “teigiamą istoriją” centras kuria ir anglų kalba leidžiamu biuleteniu “Lithuanian Music Link”. Laikraštyje kompozitorių pavardės mirguliuoja straipsnių pavadinimuose, jos siejamos su užsakymais, naujų kūrinių premjeromis, premijomis, žinomais atlikėjais, pripažintomis vietomis, festivaliais ir kitais svarbiais, svetimšaliams atpažįstamais faktais. Tekstuose aprašomi kompozitoriaus kūrybos kontūrai, o galimi festivalių meno vadovai ir programų sudarytojai gauna atsakymus į būsimus klausimus.
Daugelis muzikos informacijos centrų daug lėšų skiria rinkodarai. Šitaip jie nori ištirti kitų šalių muzikos atlikėjų, renginių rinkas, formuodami konjunktūrinę bazę saviems projektams. Skaičiau olandų MIC ataskaitas apie tokio pobūdžio akcijas JAV, jose daug vertingos informacijos apie Amerikos muzikos rinkos specifiką, rinkodaros ypatumus, svarbiausius šiuolaikinės muzikos lauko veikėjus, jų nuomonę apie olandų muziką. Patys olandai sako, kad svarbu ne tik pažinti konkrečios šalies muzikos rinkos specifiką, bet ir aktyviai dirbti su sprendimus priimančiomis organizacijomis ar jų atstovais. Ar galima olandų patyrimą perkelti i lietuviška terpę? Dalyvaujant tokiose akcijose būtinai reikia turėti realių pasiūlymų paketą: lietuvišką repertuarą siūlyti su tais dirigentais, solistais, ansambliais, kompozitoriais, kurie yra ar gali būti mėgstami vienoje ar kitoje šalyje.
Šiandien subsidijas teikiančias institucijas įmanoma įtikinti, kad reikia išleisti kompaktinį diską ar natų leidinį. Tačiau 10 000 Lt vertės leidinys lieka bevertis, jei nė cento neskiriama įtikinti, kad jis yra įdomus ir vertas naudoti. Veiklos rezultatus lengva matuoti leidinių, pateiktos informacijos, siuntinių, publikacijų skaičiumi. Tačiau sunku įvertinti ir išmatuoti tuos veiksnius, kurie lemia, kad tam tikru metu tam tikroje vietoje bendras žinojimas (ar buvęs nežinojimas) kokybiškai modifikuojasi ir sukuria teigiamą bei įdomų mažos šalies muzikinės kultūros įvaizdį.
Vietoj išvadų
Pasitelkiant šiuolaikines technologijas turinys ir informacija perduodami greitai ir nesudėtingai. Programa “pasiimk informaciją pats” yra svarbiausias daugelio muzikos informacijos centrų tikslas. Šalia to didesni, kultūriškai dominuojančių kraštų centrai siekia sukurti informacijos šaltinius, alternatyvius unifikuotai komercinei produkcijai, burti besidominčiųjų “kitokia” muzika bendruomenę, šviesti ir lavinti kompozitorius, atlikėjus ir klausytojus. Mums, mažiems, šie taurūs tikslai yra artimi ir svarbūs, juk kūryba, kūrybingumas ir poreikis jai yra visų svarbiausia. Tačiau, kitaip nei dominuojantiems ir žaidimo taisykles diktuojantiems kraštams, mums rūpi dar ir tai, kad nebūtume užgožti, kad taptume matomi tarptautiniame kontekste ir nepaskęstume informacijos vandenyne, parodytume ir įrodytume, kad esame įdomūs ir paklausūs.
