Norint sukurti ką nors naujo ir originalaus visad reikia idėti daug laiko ir pinigų, taip pat rasti idėjų ir vidinių resursų joms realizuoti. Kartais tai tiesiog neatsiperka. Daug paprasčiau ir greičiau yra paimti kokį nors visiems gerai žinomą produktą, pridėti savo „potėpius ir taip siekti populiarumo ar greito uždarbio.
Muzikoje tokia „nusižiūrinėjimo“ metodika itin populiari, juolab, kad dažnai sudėtinga įvertinti ar, tuo labiau, įrodyti, kad konkreti daina yra plagiatas. Visgi, kodėl tokie „kūrybos“ variantai taip išpopuliarėjo? Ar pop kultūrai trūksta elementarios tvarkos ir padorumo? Ar besisavinantys autorines teises atlikėjai baudžiami pakankamai griežtai?
Šiais ir daugeliu kitų klausimų kalbėjome su autorinių teisių gynėjais, muzikologais, kompozitoriais ir atlikėjais.
Kas yra „dainos vagystė“?
Lietuvos autorinių teisių gynimo asociacijos agentūros (LAGTA-A) direktoriaus pavaduotoja, atstovė spaudai Gerda Leonavičienė pastebėjo, kad visų pirma reikia tiksliai apibrėžti, ką mes laikome „dainos vagyste“. „Kalbant apie dainas, reikia labai aiškiai žinoti, ką reiškia „pavogta“. Aš tokio termino nevartočiau, nes kalbama visuomet apie autorystės pasisavinimą, t.y. svetimo kūrinio paskelbimas kaip savo“, ‒ pabrėžė ji.
„Daina nebūtinai turi būti atliekama gyvai. Tekstas ir muzika gali pasirodyti internete su prierašu, kad „štai aš esu to kūrinio, žodžių ar muzikos autorius“. Taip pat televizijoje, per radiją, koncerte. Bet koks viešas panaudojimas, paskleidimas jau gali būti fiksuojamas“, ‒ teigė G. Leonavičienė.
„Paveldėti“ plagijavimo įpročiai
Anot Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docento, LATGA-A eskpertų komisijos nario, kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio, plagijavimo įpročius šiuolaikiniai atlikėjai paveldėjo iš savo pirmtakų. „Lietuvoje nuo Stasio Povilaičio laikų visi buvo įpratę dainuoti užsienio autorių dainas lietuviškais tekstais. Tarybų Sąjungoje, kuri jokių autorinių teisių nepripažino, tai nebuvo problema.
Dabar situacija pasikeitė, bet seni įpročiai valdo – tėvų vaikai daro lygiai tą patį, kaip ir anksčiau, televizijos taip pat. Tada tai tampa tokiu visuotinai paplitusiu modeliu – kad smagiausia perdainuoti gerai žinomas dainas“, ‒ dėstė kompozitorius.
Kopijuoti ir „nusižiūrinėti“ – labai populiaru
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojo, džiazo pianisto, muzikos kūrėjo Artūro Anusausko teigimu, „kopijuoti“ kitų autorių kūrinius tapo labai populiaru. „Žinote, kaip dainas kuria pop muzikos kompozitoriai? Pasiklauso, kokios nors gerai žinomos dainos ir pagal tai bando rašyti. Kartais galbūt rizikuodami – ar kas atpažins jų kūrinį ir palaikys vagyste, ar ne“, ‒ kalbėjo muzikantas.
„Yra dainų, kur nereikia galvoti apie kažkokius įtarimus, kai kopijavimo atvejai akivaizdūs. Žmogus už pasisavintą dainą uždirba pinigus, o tai jau yra vagystė. Nesinori nieko įvardinti ir skųsti, bet pavyzdžių yra daugybė“, ‒ tvirtino A. Anusauskas.
Naujausios įtarimų plagijavimu istorijos „kaltininkas“ Mindaugas Mickevičius-Mino tvirtino, kad jo atveju plagijavimo skandalas ‒ žiniasklaidos išpūstas burbulas. Klausiamas apie tai, ar „nusižiūrinėti“ populiarius kitų autorių kūrinius šiais laikais yra įprastas „kūrybos“ metodas, M. Mickevičius pažymėjo, kad viskas priklauso nuo vertinimo praktikos.
„Vienu metu buvo laikomasi JAV metodikos, pagal kurią, jeigu keturi akordai yra skirtingi, daina jau gali būti laikoma autoriniu kūriniu. Pavyzdžiui, Italijoje registruojant autorines teises teikiamas ne tik dainos pavadinimas ir trukmė, bet ir natos. Svarbu ir tai, kiek stipri yra šalies autorių teisių gynimo agentūra. Taip pat, kiek mes galime naudotis kitų kūryba, kaip įkvėpimo šaltiniu. Faktorių yra labai daug“, ‒ tvirtino dainininkas.
Anot M. Urbaičio, pasaulyje toks „nusižiūrinėjimas“ itin populiarus. „Visiems žinoma, kad įtariami ne savo kūrinių atlikimu, perdarinėjimu buvo „Led Zeppelin“. Vėliau paaiškėjo, kad jie gerokai nutolę nuo tų dainų, kurias ėmė, nes sukūrė tikrai originalius kūrinius. Karjeros pradžioje daug svetimos muzikos grojo „The Beatles“ ir „Rolling Stones“. Jie ir įvardino ją, kaip kaip kitų autorių kūrybą, nors grojo labai gerai ‒ dažnai geriau už originalą“, ‒ kalbėjo kompozitorius.
Įvertinti sudėtinga
Muzikologės Zitos Kelmickaitės teigimu, plagijavimo tema itin sudėtinga ir nustatyti konkrečius atvejus keblu. „Tiek muzikoje, tiek žodžiuose kartais būna klišės, jauni autoriai galbūt kartais per dažnai pagalvoja, kad iš jų pavogė, tačiau kartais tie šablonai tiesiog pernelyg panašūs“, ‒ sakė muzikologė.
M. Mickevičius sutiko, kad visi įtarimo plagijavimu atvejai yra labai skirtingi. „Kiekvienas turi atsakyti už save. Aš pats žinau daug užsienio kompozitorių ir domiuosi ne tik šiuolaikine muzika, tad puikiai matyti, kurie atlikėjai groja, pergroja ar kažkaip kitaip adaptuoja vieną ar kitą kūrinį. Dažnai būna nurodyta, kad autorius nežinomas arba nurodoma lietuviška pavardė greta dainų, kurias galima atpažinti kaip itin panašias į žinomų užsienio atlikėjų“, ‒ kalbėjo dainininkas.
„Leistis giliau į diskusijas apie tai, kiek turi būti paimta svetimo kūrinio, kad daina būtų laikoma neoriginalia, labai sudėtinga. Klausimas sprendžiamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai. Kartais pakanka vieno gerai žinomo motyvo, kurį visi įsimena“, ‒ komentavo M. Urbaitis.
Priimti sprendimą gali tik teismas
LATGA-A atstovė pasakojo, kad tyrimas pradedamas, kai gaunamas pranešimas arba atvejį pastebi agentūros specialistai. „Kadangi neturime atskiros skyriaus, kuris galėtų stebėti visą rinką, visad prašome žmonių, kad, jeigu pastebi galimus plagijavimo atvejus, pateiktų mums tą informaciją, ‒ kalbėjo G. Leonavičienė. ‒ Būna, kad mūsų darbuotojai sužino iš pažįstamų ir giminių. Kartais mums paskambina ir praneša paprasti žmonės“.
„Kilus įtarimui, tyrimas vykdomas pagal nustatytą tvarką – sukviečiama ekspertų komisija, kuri pateikia išvadą. Už autorinių teisių pasisavinimą gresia baudžiamoji atsakomybė, todėl įrodyti ar paneigti vieno ar kito atlikėjo nusižengimą gali tik teismas“, ‒ pabrėžė G. Leonavičienė.
„Jei byla pasiektų teismą, ten vėlgi kviečiami ekspertai. Ateina tos srities profesionalai, tik juos jau paskiria teismas. Galbūt tai būtų muzikologas Darius Užkuraitis, galbūt kitas specialistas. Teismo ekspertizės centrui su autorių teisių bylomis dirbti labai sudėtinga, nes jų institucijoje tiesiog nėra tokios specializacijos ir patirties. Garso įrašų, dailės kūrinių jie nevertina, nes šios sritys reikalauja specialistų“, ‒ dėstė G. Leonavičienė.
„Nuspręsti, kad daina yra plagiatas gali tik teismas, mes kaip ekspertai tiesiog išreiškiame savo nuomonę. Aš, kaip profesionalus muzikantas, galiu pasakyti, tarkime, kad vienas dainos motyvas paimtas ir ten, o kitas iš čia“, ‒ akcentavo M. Urbaitis.
Problema ‒ perdainuojant kūrinius nenurodomi autoriai
Kita problemos pusė, anot A. Anusausko, yra televizijos transliacijų metu ekrane nenurodomi dainų autoriai. „Dažnai nurodomas tik dainininkas ir daugelis supranta, kad tai yra būtent jo daina, o ne to kompozitoriaus, kuris iš tiesų ją parašė. Dabar situacija geresnė, tačiau prieš penketą metų buvo tikra katastrofa“, ‒ kalbėjo pianistas.
Z. Kelmickaitė akcentavo tai, kad laikais, kai visi turi kompiuterius, rasti internete infomaciją ir ja pasinaudoti nekreipiant dėmesio į jokias autorines teises, labai paprasta. „Pavyzdžiui, kai televizijoje montuojama mano laida, visos redaktorės verkia, todėl, kad paėmusi kažkokį segmentą, kad ir mažytį gabaliuką iliustruoti vienam ar kitam epizodui, aš visad nurodau iš kur tai paimta, kiek sekundžių panaudota“, ‒ kalbėjo ji.
Klausiami apie prieš šešerius metu kilusį skandalą, kai dėl be leidimų lietuviškai perdainuotų dainų į LNK su pretenzijomis kreipėsi du Švedijos autoriai, televizijos atstovai nutikimo per daug nesureikšmino. „Tai buvo prieš šešeris metus, per pirmąjį „Kelio į žvaigždes“ sezoną spaudos išpūstas burbulas. Iš tikrųjų buvo tik du autoriai, kurie, neva, turėjo pretenzijų, bet su jais susiekus viskas išspręsta geranoriškai ir net sutarta bendrauti ateityje“, ‒ komentavo LNK atstovas spaudai Gediminas Malaškevičius.
Situaciją dėl tikrųjų dainų autorių nurodymo LNK atstovas komentavo labai trumpai: „Mes gerbiame autorių teises ir laikomės visų nustatytų formalumų: norėdami perdainuoti savo projektuose kitų autorių dainas, susisiekiame su autoriais, gauname leidimus ir nurodome eteryje originalaus teksto ir muzikos autorius“.
Tam, kad situacija pagerėtų, anot A. Anusausko, tiesiog reikia daugiau tvarkos. „Jei dainą sukūrė poetas ar kompozitorius, jų pavardės visur turėtų būti minimos, kaip autorių. Jei kažkas pasisavina kito autoriaus kūrinį, bausmė turėtų būti ne tik „teorinė“ kaip yra dabar, o nusikaltę asmenys gautų finansines nuobaudas“, ‒ akcentavo muzikantas.
M. Mickevičiaus teigimu, didžiausia problema, kalbant apie televiziją, kai prie dainos nurodoma, kad autorius yra nežinomas. „Aš, ar kitas muzika besidomintis žmogus iškart gali pasakyti, kad perdainuotos dainos autorius tikrai yra žinomas. Taip prodiuseriai tiesiog pasilengvina sau darbą ‒ nežinomas ir atsikniskit“, ‒ kalbėjo dainininkas.
„Kartais susinervinu kaip klausytojas. „Eh, ką čia grojo, kodėl negali parodyti tikro autoriaus“, taip susinervini ne dėl autorių teisių, bet, tarkime, negalėdamas prisiminti koks, kieno tai yra kūrinys, kurį perdainavo lietuviai. Norisi, kad tai matytųsi ekrane. Bet tai nėra autorystės slėpimas, manau, daugiau neatidumas. Visgi dėmesio į tai televizija kreipia vis daugiau“, − komentavo M. Urbaitis.
Nepiktybiško „kopijavimo“ atvejai
A. Anusausko teigimu, kartais kiti autoriai mėgdžiojami „nepiktybiškai“. „Dažnai pats pagroju vieną ar kitą motyvą. Kaip sakoma, neįmanoma po Bacho parašyti ką nors nauja. Gali būti taip, kad tau atrodo, kad sukūrei kažką nauja, tačiau tai jau buvo sukurta anksčiau“, ‒ kalbėjo muzikantas.
„Jei kopijavimas yra nesąmoningas, tai ir skirtumai bus labai žymūs. Profesionalai tokias detales greitai pamato ir mes draugiškai vienas kitam pasakome, kad štai viena ar kita kūrinio vieta panaši į gerai žinomo autoriaus muziką“, ‒ juokavo A. Anusauskas.
Ne vieną itališką dainą pavertęs lietuvišku “koveriu" M. Mickevičius sakė, kad jam niekada nekilo mintys savintis kito atlikėjo autorines teises. „Nusiunčiau atsiprašymą, kad mano kūrinys buvo panašus į prancūzų atlikėjo dainą, LATGA-A taip pat išsiuntė patvirtinimus autorinių teisių savininkams, kad ten kur buvo pažymėta autorystė jos nebėra. Pinigų už dainą taip pat nebegaunu nei aš, nei mano aranžuotojai. Turbūt tuo viskas ir pasibaigs“, ‒ tikino dainininkas.
„Visų kitų dainų teisės yra sutvarkytos ir tai tikrai nėra sudėtingas procesas. Nėra jokios pagundos ką nors vogti“, ‒ tikino dainininkas.
M. Urbaitis kalbėjo, kad kitų autorių dainų kopijavimą būsimųjų atlikėjų mokymuisi ir muzikos verslui, jis vertina skirtingai. „Vienas dalykas yra mokymąsis, kuomet studentas žiūri, seka ir nesukuria nieko labai originalaus, tačiau tie kūriniai nepakliūna į viešumą, už juos neprašoma pinigų. Kai tokie „nusižiūrėjimai“ ir „nusiklausymai“ bando užimti originalios kūrybos vietą, klausimas tampa gerokai aštresnis“, ‒ sakė docentas.
M. Urbaičio teigimu, plagijavimo atvejai daugeliu atveju nėra piktybiniai. „Priežasčių tam gali būti daug − kartais tai tiesiog aplaidumas, neatidumas ar nesupratimas. Bet tokio mąstymo, kad dainos būtų kopijuojamos siekiant pavogti, uždirbti, atvejų manau nėra daug“, − komentavo kompozitorius.
Polinkis kopijuoti, plagijuoti ir nusižiūrinėti, M. Urbaičio nuomone, taip pat susijęs su tuo, kad muzikos lygis Lietuvoje nėra labai aukštas. „Ta terpė, kurioje muzikantai kuria yra per menka. Atsidurę ten, kur tas lygis aukštesnis, dauguma jų ilgai neišgyventų. Paprastai bandymai siekti karjeros Londone ar kitur daugumai jų baigiasi labai greitai, todėl kad ten industrija per stipri, per daug spaudžia ir jie nesugeba padaryti to, ką tarėsi galį“, − komentavo jis.
Situacija gerėja
„Pirmos mūsų ekspertų komisijos kompetencija galbūt ir galima buvo abejoti, bet dabar taip tikrai nėra. Šiuo metu ją sudaro muzikologai, rimtosios muzikos kompozitoriai, muzikos ir teatro akademijos dėstytojai, kurie viską vertina vien iš profesinės pusės. Aišku, tas vertinimas visad kažkiek subjektyvus, todėl visad pasakoma, kad tai yra tik tos ekpertų komisijos nuomonė“, ‒ sakė G. Leonavičienė.
„Muzika gerėja ir įvairėja, nėra ko ir lyginti su tuo, kas buvo sovietmečio laikais. Yra tikrai gerų dalykų, nors jie ir neoriginalūs, nieko naujo nepasako viename ar kitame muzikos žanre. Muzikos tobulėjimas − laiko klausimas, juk mes kartais lyginame save su šalimis, kurios šimto ir daugiau metų tradicijas, tiek kuriant muziką, tiek saugant autorines teises“, − konstatavo M. Urbaitis.
