Mūsų visuomenei, pakliuvusiai į vartotojiškumo spąstus, reikia šoko, kuris mus išblaivintų ir dar kartą priverstų susimąstyti, kas yra ta tikroji laimė, savaitraštyje „Veidas“ rašo JT Vaiko teisių komiteto narys, VU TSPMI docentas Dainius Pūras.
Pastaruoju metu vis dažniau skelbiami laimės reitingai. Psichologijos, sociologijos, visuomenės sveikatos ir ekonomikos ekspertai nemažai nuveikė, į mokslo drabužį vilkdami visuomenių ir žmonių pastangas būti laimingiems. Lietuvai kol kas laimingų visuomenių reitinguose nelabai sekasi pakilti aukščiau, bet jau po truputį imame suvokti, kad viskas - mūsų pačių rankose. Tai ir yra įžanga į laimingą ir sveiką visuomenę. O kol kas pasižvalgykime, ką apie laimę ir sėkmę kalbėjo klasikai ir ką sako naujausi mokslo atradimai.
XX a. suklestėjus psichiatrijai, aprašyta daug psichikos sutrikimų - ligų, sindromų ir simptomų, kurie tiesiog pagal apibrėžimą nesuteikė jokios vilties žmonėms būti laimingiems. Jei ne psichozė, tai neurozė, jei ne depresija, tai nerimas - atrodė, kad laimė tolsta nuo neurotiško pasaulio kaip miražas. Absoliučiai laimingas - pusiau juokais, pusiau rimtai - galėjo pretenduoti būti tik visiškai išprotėjęs žmogus. Atitrūkęs nuo realybės ir gyvenantis savo kliedesių pasaulyje toks individas skaldė psichiatrijos ir filosofijos mokslininkų ir praktikų pasaulį - ar reikia tokį žmogų gydyti, jeigu jis nepavojingas kitiems, o jo pasinėrimas į beprotybės sukeltą liguistų fantazijų pasaulį apsaugo jį nuo kasdienybės rūpesčių ir egzistencinių galvos skausmų apie gyvenimo prasmę ar jos nebuvimą.
1992 m. rimtame moksliniame žurnale „Journal of Medical Ethics“ buvo išspausdintas Liverpulio universiteto mokslininko Richardo Benta-llio straipsnis „Siūlymas klasifikuoti laimingumą kaip psichikos sutrikimą“. Naudodamas moksliniams tyrimams ir publikacijoms būdingus argumentus, R.Bentallis įrodė, kad žmogus, ilgesnį laiką besijaučiantis laimingas, atitinka visus psichikos ligonio kriterijus, tad tokią būklę privalu laikyti patologija ir gydyti. Net jei tai buvo meistriškas pasišaipymas iš naujausių laikų medicinos ir agresyvių psichiatrijos ketinimų „privatizuoti“ visas įmanomas žmogaus būsenas, tokie iš pirmo žvilgsnio humoristiniai pamąstymai gali skatinti labai prasmingas diskusijas.
Tenka prisiminti, kad ankstesniais šimtmečiais ir net dešimtmečiais, kai psichologijos mokslas ignoravo laimę ir laimingumą kaip reiškinį ir ši sritis buvo palikta filosofams, dauguma rimtų mąstytojų kaip susitarę itin skeptiškai vertino brandaus žmogaus galimybę pasijusti laimingam. Štai Sigmundo Freudo manymu, iš visko sprendžiant, Kūrėjo planuose nebuvo ketinimų žmogų padaryti laimingą. Friedrichas Nietzsche, apibendrinęs daugumos mąstytojų samprotavimus apie gyvenimą, padarė išvadą, kad iš gyvenimo negalima laukti nieko gera.
Bet štai XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje vienas po kito pasipylė rimti tyrimai apie žmonių polinkį jaustis laimingiems ar nelaimingiems. Rezultatai stulbinami - absoliuti dauguma žmonių visuose pasaulio regionuose tvirtino, kad šiaip jau jie yra laimingi! Genialūs filosofai apsiriko? Turbūt ne visai taip. Viena, kaip paprastai būna nesutampant nuomonėms, vertinami skirtingi reiškiniai. Antra, laimės ir laimingumo reiškinys išties toks daugiabriaunis, kad čia nereikėtų tikėtis tikslių matematinių formulių.
Pirmas paradoksas, kurį jau minėjome, yra tas, kad nepaisant daugybės individą supančių rizikos veiksnių dauguma žmonių gyvenime jaučiasi laimingi.
Antra, nuolat gyvenimą lydintys įvykiai, pridedantys sėkmės ar lemiantys nesėkmes, dažniausiai tik trumpam į vieną ar kitą pusę pakeičia žmogaus savijautą, vėliau dažniausiai grįžtama į ankstesnę būseną, žmogus net ir po jį ištikusios asmeninės tragedijos gali gyventi laimingą gyvenimą, arba atvirkščiai - net laimėjęs milijoną ir toliau būti nelaimingas. Neabejojama, kad polinkis jaustis laimingam ar nelaimingam priklauso ne tiek nuo aplinkos įvykių, kiek nuo asmenybės struktūros, o ji, kaip žinoma, formuojasi vaikystėje.
Dar vienas paradoksas, kad nereikia persistengti ir būti tobulai laimingam. Bernardas Shaw vieno savo kūrinių herojaus lūpomis yra sušukęs: „Būti laimingam visą gyvenimą!? Joks gyvas žmogus to nepakeltų... Tai būtų tikras pragaras žemėje“.
Garsus filosofas Robertas Nozickas samprotauja: esą jei būtų išrastas aparatas visiems mūsų trokštamiems potyriams patenkinti, dar visai neaišku, ar mes norėtume tuo aparatu naudotis. Aldous Huxley klasikiniame kūrinyje „Puikus naujas pasaulis“ prieš beveik aštuoniasdešimt metų įtaigiai parodė, kad technologijos, darančios visus žmones laimingus, sukuria naujų bėdų, tarp jų ir teisę būti nelaimingam. Arba, kitaip tariant, nepabuvęs nelaimingas nežinosi, kas yra tikra laimė.
Įdomiausias atradimas, kad nuolatinis siekis jaustis laimingam ir pasirodo esąs tas laimės eliksyras, kuris gerina sveikatą ir bendrą gyvenimo kokybę. Nors dauguma žmonių taip ir nepasiekia tos laimės, kurios trokšta, bet laimingi jaučiasi būtent tie žmonės, kurie visą gyvenimą nenustoja jos siekę.
Bet grįžkime į Lietuvą. Žvelgiant į naujausius laimingos visuomenės indeksus mūsų šalis jau neatrodo taip prastai kaip anksčiau - dar tolokai mums iki pirmaujančios Danijos, bet Rusija jau gerokai aplenkta. Kas toliau? Skeptikas pasakytų - gali būti blogai, nes artėja ekonominė krizė. Bet prisimenant paradoksų gausą hedonikos (mokslo apie laimę) srityje, drįsčiau būti optimistas ir manyti, kad artėjanti krizė gali paveikti mūsų visuomenę kaip gydomieji vaistai. Mūsų visuomenei, pakliuvusiai į vartotojiškumo spąstus, reikia kažkokio šoko, kuris mus išblaivintų ir dar kartą priverstų susimąstyti, kas ta tikroji laimė. Kad ji mažai priklauso nuo turimų daiktų kiekio ir net nuo bendrojo vidaus produkto, regis, jau ne kartą mūsų piliečiai girdėjo. Bet dar dauguma tuo nepatikėjo. Artimiausioje ateityje teks pervertinti daugybę vertybių, susijusių su santykiais tarp žmonių ir daiktų. Jei sugebėsime daugiau dėmesio skirti savo ir aplinkinių dvasiniam, o ne tik medžiaginiam pasauliui, daugiau laiko harmonijai su savimi, artimais žmonėmis, bendruomene ir gamta ieškoti, tikiu, kad dar daugiau mūsų piliečių į svarbiausią gyvenimo klausimą, ar esate laimingas, tvirtai atsakys „taip“.
