Edmundas Jakilaitis, LRT Televizijos laida „Dėmesio centre“, LRT.lt
Iš didelio debesies – mažas lietus. Taip turbūt galima apibūdinti antradienį turėjusį įvykti visuotinį neterminuotą mokytojų ir darželių auklėtojų streiką. Tačiau streikavo vos kelios dešimtys mokymo įstaigų.
Apie tai pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su švietimo ir mokslo ministru Dainiumi Pavalkiu bei Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininku Andriumi Navicku.
– Pone Navickai, kodėl Jūs neatšaukėte streiko? Juk turbūt nujautėte, kad jis nelabai pavyks?
– Ne, streikas yra sėkmingiausias Lietuvos istorijoje. Jūs tendencingai kažkodėl pristatėte jį. Tiek daug mokyklų streiko nėra pradėję per visą nepriklausomybės istoriją. Net tie streikai, kurie vyko 2007–2008 metais, tuomet apėmė tik 6–7 savivaldybes. Dabar netgi ministerijos netiksliais duomenimis streikuoja apie 20 savivaldybių, nors realiai streikai prasidėjo apie 30-yje savivaldybių. Nereikėtų manipuliuoti skaičiais ir kalbėti netiesą. Streikuoja tarp 3–5 tūkstančių mokytojų, ir ministras šiandien tikrai negali to patvirtinti ar paneigti. Jeigu mokytojas tą dieną neturi pamokų, ministerija skaičiuoja, kad tas mokytojas streike nedalyvauja. Nors realiai mokykla nedirbo. O žinant, kad daug mokytojų neturi krūvio, išeina, kad ministerija apie du trečdalius automatiškai atmeta. Jeigu mokykloje yra apie 20 komplektų, tai normalu, kad pamokos vyksta tik kokiems septyniems. Tai yra trečdalis.
– Jūsų duomenimis streikuoja tarp 10–15 proc. mokytojų? Ministras sako, kad streikuoja vos pusantro procento mokytojų.
D. Pavalkis: pažiūrėkime į įstatymus. Mes esame teisinė valstybė. Tie, kurie nori streikuoti, turi registruotis ir pranešti, kad jie streikuos likus septynioms dienoms iki streiko pradžios. Teisingai sakau?
A. Navickas: neteisingai. Jūs absoliučiai nesuprantate profsąjunginių įstatymų. Nei streikuoti, nei nestreikuoti negalima priversti. Ar žmogus streikuoja, yra sužinoma streiko dieną, kai pildomas tabelis. Jokios informacijos prieš tai negalima niekaip reikalauti.
– Tai turėjo būti tiksliai žinoma, kiek pedagogų streikuoja.
– Taip, aš manau, kad tikrai buvo surašyta į tabelius, kurie mokytojai streikuoja ir kurie ne. Žinoma, nebuvo surašyti tie, kurie, pavyzdžiui, šiandien neturėjo pamokų.
– Bet tokių neturėtų būti labai daug?
– Tokių yra tikrai nemažai. Žinant krūvius, kai mokytojai dirba vos 12–14 valandų per savaitę, tai tokių yra nemažai. Pavyzdžiui, yra mokytojų mokykloje, su kuriais aš tiesiog nesusitinku. Aš mokykloje dirbu pirmadienį ir penktadienį, kolega dirba antradienį–ketvirtadienį. Tokia yra šiandien situacija.
– Kokios disciplinos Jūs mokytojas?
– Dirbu kūno kultūros mokytoju.
– Dirbate kūno kultūros mokytoju ir į darbą einate tik pirmadienį ir penktadienį?
– Taip, nes yra tik toks krūvis mokykloje. Tokia yra realybė, ir visi mokytojai taip dirba. Todėl mes ir keliam tas problemas. Manom, kad klasės yra per didelės ir, mažinant vaikų skaičių klasėje, tą nedarbą būtų galima spręsti. Tuo pačiu keltume ir ugdymo kokybę.
– Ministre, Jūs turite kokius nors tikslesnius duomenis?
– Aš turiu oficialius duomenis, kuriuos surinko regioninės švietimo priežiūros departamentas. Šis departamentas turi savo atstovus praktiškai kiekvienoje savivaldybėje. Telefonu yra surinkta informacija, kiek antradienį streikavo mokytojų. Kol kas vieninteliai duomenys yra tokie: streikuoja 17 savivaldybių, 30 įstaigų, iš jų – 23 mokyklos, taip pat streike dalyvauja 557 asmenys. Iš jų net ne visi yra mokytojai. Manau, ponas Navickas bando pasipuikuoti, bet, deja, streikas jums nepavyko.
Kitas dalykas, kurį noriu pasakyti, savotiškai ir pritardamas profsąjungos pirmininkui, kad mes tikrai turime problemų švietimo sektoriuje. Turime per daug mokytojų, profsąjungos tik bijo tai sakyti, nes tai nebus labai populiaru; mokytojai uždirba per mažai ne dėl to, kad algos per mažos, o todėl, kad yra vaikų per mažai. Per paskutinius dvylika metų vaikų sumažėjo, berods, apie 40 proc. ir jų dar mažės. Todėl prasideda kalbos apie klasių skėlimą, apie ankstyvas pensijas ir visokius kitokius dalykus, kuriuos susumavus, reikalaujama, kad biudžete rastume apie pusę milijardo litų. Iš karto buvo aišku ir mums, ir ponui Navickui, kad tokių pinigų nebus. Todėl nei jo darbas premjero sudarytoje darbo grupėje, nei kur kitur nebuvo ieškantis sprendimų. Buvo visiškas ignoravimas, pasyvus dalyvavimas ir jokių pasiūlymų. Todėl aš ir drįstu sakyti, kad tai yra politikavimas. Kaip kitaip paaiškinti tai, kad yra keliami reikalavimų, kurie iš karto aišku, kad tikrai nebus išpildyti.
– Pone Navickai, Jūs esate partijos narys?
– Ne, aš nedalyvauju jokioje politinėje veikloje.
– Ar Jūsų pagrindinis reikalavimas yra 10 proc. padidinti mokinio krepšelį? Tiksliau sakant, grąžinti jį į prieškrizinį lygį. Tai yra esminis reikalavimas?
– Mūsų reikalavimai yra oficialiai pateikti. Ministras sako, kad jie neįvykdomi, mes manom, kad jie labai realiai gali būti įgyvendinti. Švietimui finansavimas kitais metais vėl mažinamas – nuo BVP lieka tik 4,3 proc. Atiduokite mokytojams, kiek priklauso, – 6 proc.
D. Pavalkis: o kas taip pasakė, kad mokytojams tiek priklauso?
A. Navickas: UNESCO. Jūs gi labai gerai žinote tarptautinę bendradarbiavimo organizaciją. Ar aš neteisus, ministre?
D. Pavalkis: tas krepšelio dydis – 3700 litų – buvo įvestas po didelių spaudimų. Jis „išsilaikė“ tris mėnesius, nes po to iš karto šalis pradėjo „eiti į krizę“. Tas krepšelio dydis, kurio dabar vėl reikalaujama, išbuvo tik apie 3 mėnesius. Jeigu palygintume, koks buvo krepšelis iki 2009 m. pradžios, tai dabar jis yra ryškiai didesnis. Sutinku, kad per mažai, bet vis tiek jis auga. Stabiliai ir nuolat. Kitas dalykas, pone Navickai, sakote, kad dirbate dvi dienas, bet norite normalios algos? Nebus taip. Jokia kompanija, jokia firma, jokia valstybė negali išlaikyti pusiau dirbančių žmonių ir mokėti jiems gerą algą.
– Ministre, artėjantį ketvirtadienį, vėliausiai kitą antradienį, jau bus priimtas kitų metų biudžetas. Matydamas planuojamą finansavimą švietimui, Jūs matote realią galimybę pakelti mokinio krepšelio dydį 10 proc.?
– Ne.
– Ir taškas?
– Ir taškas. Aš nemanau, kad mes turime kelti mokinio krepšelį taip paprastai, kaip nori ponas Navickas. Mes, žinoma, reikalavome, kad finansavimas švietimui didėtų. Manau, kad jeigu didiname finansavimą, tai turime skatinti mokyklų pažangą. Ne išbarstyti visiems po truputį, kad dar bent metus ar du kuri nors mokykla „pratemptų“, bet skatinti pažangą. Reikia skatinti naujų metodų atėjimą, kelti mokytojų kvalifikaciją. Ir tokiu būdu tiems mokytojams, kurie dirba, atiduoti pinigus, o ne tiems, kurie yra dėl to, kad visą gyvenimą buvo.
A.Navickas: ministre, ar klasės po 30 pirmokų yra normalu?
D. Pavalkis: nė vienoje pasaulio valstybėje nėra įrodyta, kad klasės dydis bent kaip nors koreliuotų su mokymosi rezultatais. Nėra tokių duomenų, ir jūs nerasite, nes taip paprasčiausiai nėra. Jeigu jūs vis tiek sakote, kad turime patenkinti jūsų reikalavimus, vadinasi, turime atsisakyti viso gynybos biudžeto.
A. Navickas: jūs norite supriešinti žmones. Niekas nereikalauja kitiems skirtų pinigų. Jūs atiduokite tai, kas mokytojams priklauso.
D. Pavalkis: o kiek priklauso?
A. Navickas: 6 procentus nuo BVP, ir mes neprašysime nė vieno lito daugiau.
D. Pavalkis: 6 proc. yra numatyti ilgalaikėje švietimo strategijoje. Bet Europoje jūs nerasite nė vienos šalies, kuri atiduota 6 proc. švietimui. Net pačios turtingiausios šalys to nedaro.
A. Navickas: skiria ir po 7, ir po 8.
D. Pavalkis: ne švietimui.
A. Navickas: švietimui.
D. Pavalkis: ne, ne švietimui. Mokslui dar skiria apie 3–4 proc.
– Ministre, Jūs matote galimybę bent vieną keliamą reikalavimą įgyvendinti nuo kitų metų sausio 1 dienos?
– Ne.
