Kartkartėm mūsų šalies televizijos (ypač nacionalinis kanalas) sulaukia kritikos, kad nekuria intelektualaus pobūdžio laidų). Tiesa, negalima sakyti, kad jų visai nėra, tačiau nebūtina ypatinga įžvalga, kad pastebėtum, jog tai paraštinis reginys TV programų tinkleliuose.
Šiame straipsnyje intelektuali laida suprantama kaip diskusijų ar net tiriamoji laida, kurioje profesionaliai nagrinėjamos aktualios socialinės, kultūrinės, politinės ir kitokios aktualijos. Dažniausias televizijų vadovų atsakas į tokius priekaištus – tokios laidos neturi paklausos, nėra populiarios ir suprask – dėl to nereikalingos. Nekeliu sau tikslo polemizuoti su tokia nuomone ir ieškoti argumentų, kad televizijos prigimtis tarsi savaime kviečia imtis šviečiamosios veiklos ir ugdyti žiūrovą nepaisant laidos reitingų, tačiau ketinu leistis į kitokio pobūdžio intelektualų nuotykį ir patyrinėti bei pasvarstyti – kodėl tokios intelektualios laidos pas mus neįgauna didesnio populiarumo bei palyginti jas su pramoginėmis laidomis.
Ieškant atsakymų į išsikeltą klausimą analizės vienetu pasirinktas laidos vedėjų kūnas. Čia būtų galima trumpam užbėgti už akių ir paminėti, jog nors kai kurie teoretikai (pvz., P. Bourdieu) teigia, jog kūno nederėtų atskirti nuo kalbos, t. y. laidos vedėjų – nuo laidos paskirties, tačiau nagrinėjamu atveju dėmesys fokusuojamas ne į verbalinius, o į vizualinius kūno aspektus. Kitaip sakant, atliekant pramoginių ir intelektualių laidų lyginimus laidos vedėjo kūno požiūriu, nereikėtų pasiduoti pirminiam įspūdžiui, jog šios laidos visiškai skirtingos savo koncepcija ir dėl to nesulyginamos, kadangi analizės objektas yra pats kūnas. Šioje vietoje, regis, natūraliai išplaukia klausimas – ar laidos populiarumas priklauso tik nuo laidos vedėjo kūno? Žinoma, ne. Laidos populiarumas priklauso ir nuo formato, ir nuo turinio, galiausiai nuo techninių televizijų parametrų ir t. t. Tačiau dera paminėti ir dar vieną išlygą – šiame straipsnelyje dėmesys kreipiamas ne į kiekybinius (žiūrimumo), bet į kokybinius (pozicionavimo) skirtumus tarp laidų, t. y. tikėtina, jog tos laidos, kurios siekia pritraukti kuo daugiau žiūrovų, bus kuriamos atsižvelgiant į dominuojančios populiariosios kultūros standartus, tad ir laidos vedėjo kūną bus stengiamasi pozicionuoti atitinkamai. Naudojantis pastarojo aspekto analize bus bandoma atsekti tam tikrus televizijų prioritetus ir skirtingas laidų konstravimo koncepcijas. Net ir kai vadovaudamasis savo koncepcija lygini visiškai skirtingas laidas (pramogines ar intelektualias), kūno analizės aspektas leidžia ieškoti jų populiarumo priežasčių.
Čia tenka stabtelti ir pakalbėti apie kūniškus populiariosios kultūros grožio standartus. Prieš keletą metų Artūras Tereškinas savo monogra?joje („Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje“) nagrinėdamas vyriško kūno pozicionavimą masinės žiniasklaidos priemonėse pastebėjo dvi pagrindines išryškėjusias gražaus, estetiškai patrauklaus kūno sampratas: narcizinę (arba erotizuotą) ir herojišką (arba agresyvaus vyriškumo). Pirmajai būdingi „idealizuoti vyriški atspindžiai, kuriuose susiduriama su tokiu grožiu, kokio kiekvienas vyras galėtų ar turėtų trokšti“: čia pabrėžiamas ištreniruotas ir seksualus vyro kūnas, kuris gali būti papuoštas dailiais drabužiais, juvelyrika, įmantriomis šukuosenomis, maloniais kvapais bei palydimas erotizuotais gestais, tačiau, ginkdie, negali būti denatūralizuotas lytinių bruožų natūralumas – heteroseksualumas – normatyvinio vyriškumo esmė. Antrajai sampratai būdingi supermeniški bruožai, tokie kaip nesužeidžiamumas, dominavimas, kitais žodžiais – „išryškinamas macho vyriškumo idealas“.
Štai tokiame kontekste galėtume prisiminti vienos iš populiariausių laidos „LaLaiLa“ vedėjo kūną. Ištreniruotas ir raumeningas Ramūno Vyšniausko kūnas neabejotinai gali būti laikytinas abi minėtas sampratas atitinkančiu prototipu. Tikėtina, jog vedėjas traukia ne tik moteriškos giminės atstovių dėmesį, bet ir vyrijos: daugeliui jaunuolių, kultivuojančių įvairaus pobūdžio jėgos sportą, vedėjo kūnas atrodo lyg idealus tipas, į kurį lygiuojamasi įnirtingai ir ilgai plušant sporto salėse. Nereikia pamiršti ir kito stipraus šios laidos kozirio – tai dvi žavios blondinės, savo puikias ?gūras dengiančios trumpais sijonėliais. Ši papildoma erotizmo dozė neabejotinai skirta visos vyrijos seksualinėms fantazijoms patenkinti. Nepaisant to, kad pastarųjų personažai kuriami gilinant stigmatizuojančius kai kurių moterų (turinčių šviesius plaukus) stereotipus, dera pripažinti, jog toks laidos vedėjų mišinys yra labai vykęs ir prie TV ekranų sutraukia skirtingus žiūrovų segmentus.
Kaip priešpriešą „LaLaiLai“ nagrinėjimo objektu paimkime Almanto Samalavičiaus vedamą „Kultūros kodą“. Sekdami populiariosios kultūros „grožio standartų“ logika, regis, galime teigti, jog pastaroji laida yra anksčiau minėtosios inversija. Kažin ar gerbiamas Samalavičius gali konkuruoti su R. Vyšniausku neturėdamas tokių įspūdingų raumenų ir vizualiai neįkūnydamas nė vienos iš anksčiau minėtų vyriško kūno grožio sampratų.
Šioje vietoje negelbsti net ir tai, jog vietoj dviejų žavių „blondinių“ šalia Samalavičiaus dažniausiai sėdi net keli pašnekovai, savo srities profesionalai… Šioje vietoje galime pastebėti, kad pirmoji laida yra labiau adaptuojanti populiarios kultūros grožio standartus nei antroji, dėl to galime daryti prielaidą, jog pramoginėms laidoms labiau nei intelektualinėms rūpi reitingai ir populiarumas.
Žinoma, kalbant apie kūną nevalia apsiriboti vien seksualizuotais ir erotizuotais analizės taškais, tačiau reikia pakalbėti ir apie kūno laikyseną, padėtį erdvėje, galiausiai svarbus yra lyties aspektas. Minėta, kad normatyvinio vyriškumo standartai sugestijuoja tvirto, pasitikinčio savimi vyro tipą, kurio elgesys yra laisvas, ryžtingas ir nesusikaustęs. Net ir žiūrint TV mums mieliau matyti tvirtą ir plačiapetį vyrą, kuris mūsų pasąmonėje sėja sampratos grūdą, koks turi būti „tikras vyras“, nei žiūrėti į savotiškai sukaustytą ir ne taip išraiškingai plačiais rankų mostais gestikuliuojantį kūną. Kažin ar reikia atskirai įrodinėti teiginį, kad populiariosios kultūros vartotojui labiau priimtinas dinamiškas kūnas (juo labiau, kai tas dinamiškumas išgaunamas „kirkinant“ dvi šalia stovinčias ir akivaizdžiai seksualius signalus žiūrovui siunčiančias paneles), o ne keliuose krėsluose įkūnytas statiškumas. Mat pramoginėje laidoje judesiais galima sukurti tam tikro vaizdingumo ar net komizmo elementus, o intelektualioje terpėje pernelyg a?šuojamas dinamiškumas nėra pageidautinas diskusijos elementas ir gali atrodyti kaip retorinio meno neišmanymas, tam tikras primityvumas. Tikriausiai todėl „LaLaiLos“ vedėjas kiekvieną pasakojamą istoriją vaizdžiai įprasmina gestų kalba ir per visą laidą nenustygdamas vietoje stoviniuoja tai vienokia, tai kitokia poza; tuo metu „Kultūros kodo“ diskusijos vyksta ramioje ir ganėtinai monotoniškoje pozicijoje, kadangi sėdėjimas smarkiai apriboja judesių laisvę, tačiau suteikia rimtumo ir solidumo vaizdą. Kitas paminėtinas aspektas yra emocijų reiškimas: juokavimas, nuostaba, ironija, nesu(si)pratimas yra natūrali ir neatsiejama pramoginių laidų dalis, todėl tokios laidos ir yra gyvesnės (o gal labiau tiktų sakyti „vaizdingesnės“), o kokios emocijos gali būti intelektualiose laidose?! Be abejo, be jų neapsieinama ir čia, tačiau suprantama, jog čia reiškiami humoras ar ironija yra labiau ra?nuoti, ir juokiamasi ne taip garsiai, o kur kas santūriau. Kitaip sakant, intelektualios laidos orientuojasi į gilesnes prasmes nei vaizdingumo elementai, pagrindinė laidos žinutė siunčiama per diskutuojamus klausimus, dėl to ir vedėjo kūnas pozicionuoja ne pastoviam judesiui ar emocijoms skleisti, bet komunikacijos ir samprotavimų procesui. Tuo metu pramoginėms laidoms svarbus yra būtent vizualinis aspektas, todėl čia vedėjo kūnas turi ne tik atitikti populiariosios kultūros „grožio standartus“, bet ir atlikti tam tikrą performansą, o tekstas (net ir visai nesudėtingas) nustumiamas į antrą planą, kurį transliuoti dažniausiai padeda papildomi – dailių panelių kūnuose įprasminti laidos personažai.
Galiausiai dėmesį neabejotinai tenka atkreipti ir į laidos vedėjo lytį. Nesunku pastebėti, kad daugelyje šalies laidų dominuoja lyčių tandemas: taip prie TV ekranų stengiamasi pritraukti abiejų lyčių žiūrovus ir padidinti laidos žiūrimumo reitingus. Peržvelgus tokias laidas kaip „Dviračio šou“, „Penktadienio muzikos šou“, „TV pagalba“, „Myli nemyli“ ir daugelį kitų, nesunku pastebėti, jog laidos vedėjos moterys čia atlieka seksualizuotus vaidmenis, kuriais siekiama pritraukti kuo didesnę vyriškos auditorijos dalį.
Šiek tiek praplėskime lyginamųjų laidų spektrą, kad geriau išryškėtų esamas kontrastas, pvz, prie intelektualių laidų priskirkime ir diskusijų laidas, tokias kaip: „Be pykčio“, „Spaudos klubas“, „TV forumas“ ir gal net „Prašau žodžio“, kaip alternatyvas pastarosioms imkime „Nomedą“, „Labirintus“, „Vakarą su Marijonu“. Akivaizdu, jog intelektualaus pobūdžio laidas daugiausiai veda vyrai (ir apskritai, netgi tarp pašnekovų čia labiau dominuoja vyriški kūnai), o pramoginėse laidose šis kontrastas nėra jau toks ryškus, ir moterys vedėjos čia gana dažna kombinacija (tarp pašnekovų bei laidų dalyvių yra ir kur kas daugiau moteriškų kūnų). Iš šio kontrasto tarsi išryškėja, kad mūsų televizija yra gana maskulinizuota, ir rimtų analitinių laidų vedėjų vaidmuo patikimas išimtinai vyrams, nors pramogų sferoje moterys įsileidžiamos gana plačiai, o gal netgi kviečiamos dažniau nei vyrai. Ar šis vaizdas nesisieja su anksčiau aptarta padėtimi, kad televizijoje moters kūnas yra įspraustas į tam tikrą pramogų zoną, ar nesusidaro įspūdis, jog moters kūnas yra grynai populiariosios kultūros atributas?
Ką visa tai reiškia? Ar galima teigti, jog Samalavičių pakeitus Vyšniausku ar tiesiog atėmus dvi žavias paneles iš „LaLaiLos“ ir perkėlus jas į „Kultūros kodą“, pastarosios reitingai pakiltų, o pirmosios sumažėtų? Klausimas labiau retorinio pobūdžio, o jei ne, tai bandant jį atsakyti, žinoma, reikėtų pasitelkti išsamesnius žiūrovų auditorijos prioritetų tyrimus. Tačiau sekant populiariosios kultūros, kūniško grožio standartais ir jų išdėstymo logika galima daryti prielaidą, kad tokia radikali kaita turėtų sukelti tam tikrus pokyčius laidų žiūrimumo reitinguose. Antra, kažin ar galima būtų tikėtis ilgalaikių pokyčių net ir realizavus minėtus pokyčius, mat laidų analizė, nagrinėjanti kūniško patrauklumo aspektą, labiau skirta negatyvioms (nei pozityvioms) tendencijoms išryškinti. T. y. jau straipsnelio pradžioje minėta, jog laidos populiarumas priklauso nuo daugybės aspektų, o laidos vedėjo kūno analizė leidžia atskleisti tik kai kuriuos laidų prioritetus. Šiame kontekste dera paminėti ir tai, kad kalbėdamas apie Samalavičiaus ir Vyšniausko kaitą turėjau omenyje jų įkūnytas ir reprezentuojamas vyriškumo sampratas (kurias čia naudoju kaip tam tikrus analizės subjektus), o ne jų asmenybes. Galiausiai iškyla klausimas, ar tokia kaita apskritai reikalinga, juk intelektualios laidos (su tam tikromis išlygomis) savyje išlaiko aukštosios kultūros prigimtį, o pramoginės juk yra tipiškas populiariosios kultūros produktas?!
Pastarasis klausimas tarsi savaime pateikia atsakymą – iš aptartų pavyzdžių matyti, kad intelektualių laidų vedėjų kūno pozicionavimo strategijos net ir nebando atitikti populiariosios kultūros grožio standartų, o kartu ir vaikytis populiarumo. Regis, susidaro tam tikras užburtas ratas, kai tiek televizijoje, tiek visuomenėje dominuojant populiariajai kultūrai, intelektualios laidos ir jų vedėjų kūnai ilgam liks paraštėse, kol neatitiks populiariosios kultūros „standartų“ ir „vertybių“.
www.akiraciai.lt
