Dainininkė Vaida Genytė prisipažino, kad didžiausia šventė jai – Kūčios, nes kitos dienos, kaip jau tapo įprasta, bus scenoje. "Tradiciškai – Kūčios bus laisva diena, na, o Kalėdos jau su renginiais, ir taip iki pat Naujųjų metų. Per pačius Naujuosius iki vėlumos koncertuosiu, o po vidurnakčio jau būsiu laisva ir švęsiu su šeima. Jau kokie penkeri metai taip atrodo mano šventės, bet aš suprantu, kad tai yra toks etapas, juo džiaugiuosi, esu labai patenkinta ir laiminga, kad mano Kalėdos yra būtent tokios ir ne kitokios.
Užtenka laiko pabūti su šeima per Kūčias, apskritai man būtent jos ir yra Kalėdų kulminacija. Būtent Kūčių vakarienė, kai susirenka šeima, artimieji, man ir yra pati švenčių kulminacija, o 25-oji diena jau kitokia – aš kitaip ją net jaučiu. Per Kūčias mes keičiamės dovanėlėmis, buriamės – traukiam degtukus ir žiūrim, ar bus skalsūs metai, ar poringi, klausti galima visko", – savo šeimos tradicijomis dalijosi V. Genytė.
Paklausta, ar jau turi kalėdines dovanas, atlikėja prisipažino, kad sunku rasti laisvo laiko joms surasti, tačiau šiemet ji jau tuo pasirūpinusi.
"Susidėlioju taip tvarkaraštį, kad dovanas perku tą dieną, kada būnu laisva. Šiemet dovanėles jau esu pasiruošusi, nors tvarkaraštis darbų labai įtemptas – praktiškai visą gruodį darbymetis, bet kai tik nutaikiau laisvą dieną – rūpinausi dovanomis, todėl dabar jau ramu."
Dainininkė pati dovanų teigė nelaukianti ir per daug nesureikšminanti, nes, anot jos, svarbiausia dėmesys: "Aš laiškų Kalėdų Seneliui nerašau – neprisakau jam ką dovanoti, nes man Kalėdos – ne dovanų metas, užtenka ir mažos smulkmenėlės šalia gražios šventės. Aš džiaugiuosi pačia mažiausia smulkmenėle, kad ir riešutų pakeliu, bet kokia dovanėlė man teikia džiaugsmą."
Atlikėja taip pat prisipažino Kalėdų Seneliu tikėjusi iki pat pirmos klasės, kol netyčia vieną dieną viskas išaiškėjo visai netikėtai: "Tai buvo pirmoje klasėje – iš mokyklos grįžau kiek anksčiau, negu buvo įprasta, ir sutikau savo tėtį, nešiną mano „užsakymu“ Kalėdų Seneliui. Tada ir supratau, kad Kalėdų Senelis iš tikrųjų – mano tėtis.
Nebuvo absoliučiai jokio streso ar ašarų – viskas kažkaip natūraliai praėjo, labai sąmoningai. Nemanau, kad vaikams būna šokas tai sužinojus, nebent labai kažkaip staigiai ir netikėtai jie tai suvokia. Mano sūnus sužinojo dar anksčiau - jam dar nebuvo net šešerių. Jis tiesiog kažkaip išjautė ir išmąstė, kad Kalėdų Senelio negali būti. Mes norėjome su vyru jam žiurkėną padovanoti, tarėmės tarpusavyje, jis kažkaip truputį nugirdo ir sako - „ahaaa, tai va kaip čia viskas yra!“, tai taip ir paaiškėjo viskas, bet jokių problemų nekilo, tik tiek, kad pirmoj klasėj, kai jo klasės draugai dar tikėjo Kalėdų Seneliu, jis visiems išplepėjo, sako – jūs ką, kvaileliai, nėra jokio senelio, čia žmogus paprastas persirengęs. Tai aš jaudinausi, kad jis įvarys traumą kitiems vaikams."
"Kadangi šie metai – Gyvatės, todėl linkiu visiems, kad turėtų priešnuodžių, o šiaip žinoma dar ir ramybės, sveikatos, santarvės, nuoširdumo, meilės, – žodžiu visko, ko reikia žmogui" , – atsisveikindama žmonėms linkėjo V. Genytė.
