Apsilankymas Alytaus valstybiniuose vaikų globos namuose dainininkei Astai Pilypaitei padarė neišdildomų įspūdį. Žinoma moteris su vaikais bendravo ne tik dainomis, bet ir skaitydama pasaką. Būtent pasakose gyvenančios vilties ir tikėjimo, anot A. Pilypaitės, šiems vaikams trūksta labiausiai.
„Nusijuok – viską pakeist gali. Tik nebijok – juk šypsenos padeda. Nusijuok – dangų paliest gali. Nebijok...“ – šiuos priedainio žodžius kartu su A. Pilypaite dainavo ir ratu aplink ją susėdę vaikučiai.
„Iš tikrųjų jaučiu šilumą ne tik galvoje ar širdyje, bet ir visame kūne. Vaikai suprato, ko norėjome aplankydami juos. Viliuosi, kad mes davėme tai, ko jie tikėjosi. Buvo paprasčiau nei maniau. Išvakarėse ilgai neužmigau, vis galvojau, kaip reikės su vaikučiais bendrauti.
Dainavimas yra mano darbas, man jis įprastas. Bet čia reikėjo skaityti pasaką, bendrauti su vaikais. Svarsčiau, ar jie klausys manęs, gal jiems bus neįdomu, bet viskas pavyko“, – džiaugėsi A. Pilypaitė.
– Esate dviejų vaikų mama. Ar neskaudu matyti tiek daug likimo nuskriaustų vaikų? – balsas.lt paklausė A. Pilypaitės.
– Visada skaudu, net kalbėti apie tai nesinori. Svarbiausia, kad būtent ir reikia apie tai kalbėti bei dažniau su vaikų globos namų auklėtiniais susitikti. Tėvai turi savo vaikus atsivesti, kad šie pamatytų, kaip gyvena dalis jų bendraamžių. Iš tikrųjų kiekvienas galėtų ateiti ir pabendrauti su šiais vaikais.
– Ar tikrai vaikų globos namuose augantys vaikai yra kitokie?
– Girdžiu panašių nuomonių, bet manau, kad be tėvų gyvenančius vaikučius, kaip ir neįgaliuosius, būtina integruoti į įprastą socialinį gyvenimą. Jie turi įgyti gyvenimiškos patirties, kuri pravers žengiant savarankiško gyvenimo žingsnius.
Yra pasitaikę atvejų, kai pilnamečiais tapę globos namų auklėtiniai nesuvokia elementarių gyvenimo tiesų ir nežino esminių taisyklių. Todėl jiems būtina bendrauti su kitais vaikais, kad akiratis taptų kuo platesnis.
Kai vaikas nejaučia meilės, jis būna piktas. Tas pyktis kartais pasireiškia smurtu. Iš tikrųjų jauni žmonės turi sutikti įvairių išbandymų savo kelyje, kad taptų tvirtomis asmenybėmis. Kurie vaikai yra labiausiai alergiški? Tie, kurie auga išpuoselėtoje aplinkoje.
– Kodėl iki šiol užsieniečiai yra labiau linkę įvaikinti nei lietuviai?
– Problemų kyla dėl dokumentų tvarkymo. Kiek teko girdėti, žmonės, norintys įsivaikinti, susiduria su popierizmu. Sunku pasakyti, kaip yra iš tikrųjų, bet girdėjau, kad nėra lengva tai padaryti. Suprantama, kad procedūros neturi būti itin paprastos, nes įsivaikinti turi galėti tik tvarkingos šeimos.
– Kuo kiti žmonės galėtų prisidėti prie šių vaikų gerovės?
– Vaikams labiausiai reikia psichologinės pagalbos. Ne paskaitų ar moralų, bet bendravimo su žmonėmis, kurie padėtų suprasti, jog tie vaikai turi ateitį. Tas vaikas turi suprasti, kad viskas priklauso nuo jo paties, nuo jo pastangų. Norisi įkvėpti vaikams optimizmo ir pozityvaus požiūrio.
Suprantama, negerai gyvenimas susiklostė, kad vaikas atsidūrė globos namuose. Bet šį tamsų laikotarpį reikia palikti praeityje ir žvelgti į ateitį, kuri yra pačių vaikų rankose. Vaikus dažnai kankina kaltės jausmas, nors jie yra niekuo dėti.
