“O dabar... ponios ir ponai” (“And Now... Ladies and Gentlemen”, Prancūzija ir Anglija, 2002 m.) - dar vienas naujas filmas, kuris jau prieš pasirodydamas sulaukė didelio kino kritikų dėmesio. Po premjeros Kanuose pasipylė recenzijos, triuškinančios maestro Claude’ą Lelouchą. Filmas esą per ilgas, per saldus ir nelogiškas, tiesa, gražūs aktoriai, nebloga muzika ir žavi gamta.
Kaip ir daugeliu kitų atvejų, kritikai klydo, nes manė žiną, kaip geriau kurti filmus. Tą palikime režisieriams, o patys mokykimės žiūrėti į pasaulį pro šių kūrybingų žmonių akinius.
Filmo centre - du vienas kitam skirti, bet nepažįstami žmonės - ji dainuoja bliuzus baruose, jis vagia brangakmenius iš “Bulgari” parduotuvių. Patricios Kaas vaidinama herojė kenčia nusivylimą dėl nelaimingos meilės ir važiuoja į Maroką dainuoti viešbučių baruose. Jeremy Ironso herojus - profesionalus vagis, švariai ir labai elegantiškai apiplėšiantis labai brangių papuošalų parduotuves. Vieną tokią matome pačioje filmo pradžioje.
Sapnas ir tikrovė filme painiojami dažnai ir sudėtingai. Bet tai sekti ne tiek ir reikalinga, nes tiesiog galima gėrėtis puikia vaidyba, šiltomis spalvomis ir klausytis tikrai labai gražių liūdnų Patricios Kaas dainų. Pagrindiniai istorijos veikėjai - žmonės, jau senokai perkopę trečiąjį dešimtmetį, bet vis dar besiilgintys tikrosios meilės. Jie ją sutinka, nors ir sapnuose. Jeremy Ironsas sapnuoja Patricią Kaas, dainuojančią bliuzą, o jos svajose garbingų principų vagis, toks savotiškas princas, išvyksta vienišas lenktynine jachta į kelionę aplink pasaulį.
Claude’as Lelouchas 1966 m. sukūrė “Vyrą ir moterį”, filmą, kuris sukrėtė visą pasaulį savo paprastumu ir stulbinančiu emocingumu. Su “Poniomis ir ponais” jį sieja tik tema - meilė, o kita - tai jau pasikeitusio žmogaus žvilgsnis. Daugiau ironiško žaismingumo, savaip žavios prabangos, atmosferos, kuri nukelia filmo veikėjus į kažkokį šiuolaikinio pasaulio žemišką rojų. Vaidinti pakviesta ir Claudia Cardinale. Ši aktorė savo karjerą pradėjo 1957 m. ir tuo metu buvo itališkas atsakas Brigitte Bardot. Žinia, kas laimėjo šią kovą, bet italių gražuolė spėjo suvaidinti beveik visų žymiausių mūsų laiko Europos režisierių filmuose. Tai jau kita kino epocha ir labai įdomu matyti šią aktorę šiuolaikinio kino kontekste.
Filmas trunka daugiau nei dvi valandas, geriau jį žiūrėti pailsėjus ir turint kantrybės. Veiksmas dažnai balansuoja ties judėjimo nuliu, kai įspūdis kuriamas daugiausiai vaizdais ir dainomis. Įsižiūrėjus galima pajusti lengvą filmo plastiškumą, kuris išduoda patyrusio režisieriaus darbą. Tokie dalykai maloniai nuteikia ir leidžia gana palankiai žiūrėti į kai kurias gal kiek ir nemalonias filmo detales. Pavyzdžiui, jame pilna reklamos. Automobilių, laikrodžių ir daugiausiai įvairių papuošalų. Na, bet tai prancūzams leido pasikviesti pagrindiniams vaidmenims tiesiog stulbinamai gerai kartu atrodančią porą - Jeremy Ironsą ir Patricią Kaas.
Malonus reginys, puikūs aktoriai ir graži, liūdna muzika prabangiuose Maroko viešbučiuose, kuriuose kartais atsiduria ir paprasti, bet labai šilti ir nuoširdūs Maroko prasčiokai. Vienas geriausių šių metų prancūzų filmų, turintis jau išnykstančios epochos žymių, kuriomis mums leidžiama suprasti, kad mes vis dar mokiniai.
Komentarams - [email protected]
