Penktadienio vakare apskriejo žinia apie nuskendusį biržietį menininką, sekmadienį turėjusį švęsti 42 – ąjį gimtadienį.
Neseniai iškastų gilių Sodeliškio kaimo tvenkinių pakrantėje gegužės 6 – osios vakare bolavęs baltas maišas buvo panašus į nuleistą burę.
Tamsūs vandenys atspindėjo šešėlius žmonių, bandančių pakelti baltą medžiagą, į kurią įsuptas ledinio vandens sustingdytas kūnas. Liūdną procesą stebėjo tilto arkos – akmeninės akiduobės, o metaliniai žibintai priminė žvakides.
Maišą su kūnu į laidojimo firmos mašiną nešė ir lydėjo ritualinių paslaugų įmonės darbuotojai ir policijos pareigūnai.
„Sodeliškyje, garsaus ūkininko tvenkiniuose, kažkoks dailininkėlis nuskendo", – telefonu atskriejo žinutė, staiga suspaudusi širdį geliančiu disonansu – praktiškų žmonių užmojų didybe ir joje besiblaškančių meniškų sielų gyvenimo trapumu.
„Jis nebuvo šios žemiškos sistemos, kurios nepajėgė priimti ir suprasti, dalis. O negailestingos realybės sistema negalėjo suprasti jo", – apie dailininko Haroldo Kėvišo mirtį kalba jam artimi žmonės. Pažinę Haroldą kaip talentingą, geranorišką atlapaširdį, pasirengusį kitiems padėti ir visada svajojusį padaryti daugiau negu tai įmanoma fiziškai. Gal todėl tiek daug darbų, kuriuos saugos tokia pat meniška siela – žmona Edita, liko tik jo minčių piešiniuose ir popieriniuose eskizuose.
Gražius atsiminimus apie tragiškai mirusį Haroldą iš atminties rankioja Biržų politechnikos mokyklos bendradarbiai, Kaštonų pagrindinės mokyklos direktorius Vytautas Stanulevičius, „Atžalyno" vidurinės mokyklos dailės mokytoja Rima Briedienė.
„Labai talentingas, ypač – grafinio dizaino srityje, vadinamojoje ženklo stilizacijoje... Visada trokštantis bendrauti ir būti išklausytas. Tas jam buvo be galo svarbu", – kalba R. Briedienė, prisimindama profesionalius Hario (taip jį vadina Rima) patarimus ir bičiuliškus pokalbius.
„Jis – šiame pasaulyje savęs nerealizavęs žmogus, mokėjęs nustebinti, stengęsis būti KITOKS ir daug kam padėjęs", – sako Haroldui giminiškos sielos dailės mokytoja Rima.
Garsiojo Gintauto Kėvišo pusbrolis Haroldas kilęs iš Joniškio rajono, Viekšnių miestelio. Į Biržus jį atvedė studijų metu sutikta mylimoji, su kuria tuokėsi ir sūnų krikštijo liuteronų bažnyčioje.
Pažinojusieji Editos ir Haroldo Kėvišų šeimą kalba apie ypatingą jųdviejų ryšį, stebinusį ir gluminusį atlaikytais išbandymais.
„Tai buvo meilė. Dviejų meniškų sielų ryšys", – sako ir Editos motina Olga Lukoševičienė, profesionali keramikė.
Edita su Haroldu ir gimtadienius turėjo švęsti tą pačią dieną – gegužės 8 – ąją, sekmadienį. Haroldas mirė penktadienį, gegužės 6 dieną.
O. Lukoševičienės namuose dukros šeima gyveno, čia augo dabar jau reklamos dizaino studijas baigiantis Žilvinas ir trylikametis Erikas. Pasak Editos motinos, pirmojoje dukros santuokoje gimęs Žilvinas Haroldą vadino tik tėvu – berniukas su juo augo nuo pusantrų metų.
Edita ir Haroldas vienas kitą atrado studijuodami Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultete. Jųdviejų ir diplominis darbas buvo bendras – dalis jo puošia Kėvišų namų jaukią erdvę. Šalia koliažo prisiglaudusi medžio skulptūra – Editos mamai penkiasdešimtmečio proga skirtas Haroldo kūrinys.
Olgos Lukoševičienės ir Kėvišų namai Žemojoje gatvėje – tikra menininkų sodyba, kurią Haroldas ir Edita, kiek leido jų jėgos, puoselėjo dviese. Haroldo rankomis mūrytas ir akmeninis šulinys, kurio gelmė jau niekada neatspindės tragiško likimo žmogaus akių žvilgsnio.
Atminimą apie dailininką ir mokytoją saugos ir jo buvę kolegos bei mokiniai, kurių mokytojui padedant kurti darbai dalyvavo įvairiose parodose.
Artimųjų valia Haroldo Kėvišo kūnas bus kremuotas. Trečiadienį urna su velionio palaikais bus pašarvota A. Jankausko laidojimo namų salėje, o į J. Nastopkos gatvėje esančias liuteronų kapines bus išlydėta ketvirtadienį, 12 valandą.
Žinias apie mirtį saugo tyla
Pagal policijos pranešimą, Haroldo Kėvišo mirties aplinkybės niekam abejonių nekelia – gegužės 6 dieną, 17 val., žmogus rastas nuskendęs, išorinių smurto žymių nepastebėta. Tyrimo mirties aplinkybėms ištirti, atrodo, nebus.
H. Kėvišo kūnas rastas Sodeliškio kaimo ūkininko Daliaus Linkevičiaus valdos tvenkinyje, prie statomo mūrinio, meniškomis arkomis papuošto tilto.
Penktadienį įvykio vietoje policija apklausė skenduolio kūną radusius ūkio darbininkus.
Kaip vėliau „Šiaurės rytams" sakė 39 metų Žvejotgalos kaimo gyventojas Mindaugas Adamonis, jiedu su kitu darbininku Romu ėjo prie šalia tvenkinių esančios žemės ūkio technikos.
Pamatę kažką tvenkinyje plūduriuojant ėjo artyn ir vandenyje išvydo žmogų. Striuke vilkintis kūnas kniūbsčias plūduriavo prie pat statomo tilto.
„Mes jį ištraukėme, tačiau kūnas jau buvo sustingęs. Nuskendusio žmogaus nepažinojome, tačiau skambinome tiltą statančiam Algiui Laumei, su kuriuo tą vyrą matydavome", – sakė D. Linkevičiaus ūkio darbininkas.
Kad Haroldas į ūkį atvažiuodavo su A. Laume, tvirtino ir kiti ūkio teritorijoje sutikti žmonės.
„Jie abu menininkai, tai draugaudavo. Gal ir dabar tas dailininkas į tiltą pasižiūrėti buvo atvažiavęs ir netyčia įkrito", – dėstė versijas.
Tuo tarpu pažįstantys Haroldą teigė, kad jį, pastaruoju metu neturėjusį darbo, dažnai kviesdavosi į talką ar konsultacijoms. Tą rytą į Sodeliškius Haroldą esą nusivežęs A. Laumė. Po kurio laiko palikęs H. Kėvišą, vėliau jo neberadęs. Galvojęs, kad vyrą galbūt parsivežusi žmona, tačiau ir namie Haroldo nebuvo.
Nuskendusio vyro kūnas rastas apie 17 valandą. Kaip jis įkrito į vandenį, neaišku. Gali būti, kad tai įvyko dėl vyro sveikatos sutrikimų. Anksčiau drauge su juo dirbę prisimena, kad Haroldas esą kartais staigiai nualpdavęs. Artimieji kalba ir apie tai, jog Haroldas bijojęs aukščio ir vandens. Vyrą kamavo ir sąnarių skausmas, dėl šios ligos žmogus turėjo neįgalumo grupę.
Kas įvyko prie naujojo tilto, kol kas gaubia nežinia. Gali būti, kad vandens gelmė pasiglemžė kažką dirbusį ar tiesiog vandeniu ir tiltu besigrožėjusį menininką, kurio niekas Sodeliškyje esą nepažįsta.
Sakoma, kad minėto ūkio pavėsinėse yra Haroldo kurtų paveikslų, tačiau jų be šeimininko pamatyti nepavyko. Su ūkininku D. Linkevičiumi pakalbėti nepasisekė. Penktadienį jo nebuvo įvykio vietoje, o vėliau, iki pat pirmadienio 14 valandos, jam prisiskambinti nepavyko nei stacionariu, nei mobiliuoju telefonu. Taip pat nepavyko pakalbinti Haroldą pažinojusio A. Laumės. Penktadienį, kai nuskendusio dailininko kūnas buvo nešamas į laidojimo įmonės mašiną, A. Laumės prie tvenkinių jau nebuvo. Nebebuvo jo ir ūkio teritorijoje – darbininkai tvirtino, kad tilto statytojas jau išvažiavo.
Alfreda Gudienė
