M. Petravičius okupantų negaili – kapoja ir šaudo juos pieštuku. „Net ir popierius neatlaiko tokio piešimo – praplyšta“, – sako autorius. Apie tai, kokias istorijas pasakoja šie veidai ir kur keliaus paroda karui pasibaigus, kalbamės su pačiu menininku.
Kokių reakcijų sulaukiate į šią portretų parodą?
Vienas veikėjas atėjęs sako: Tu per aštriai čia. Ar negalvoji, kad Ukrainoje nacių pilna? Tu juos palaikai, kad paišai? Ir man viskas užvirė. Sakau: Kokie naciai? Yra juoda ir balta. Arba tu su juodu kapstaisi, arba yra balta spalva. Aš esu baltoje pusėje ir neieškau jokių nacių.
Neigiamų reakcijų mažiau, daugiau palaikymo. Palaikantys žmonės pradeda pasakoti savo istorijas. Vyras nesusilaikė paplūdimyje išgirdęs, kad kilnoja taures už Bučos įvykius rusų turistai. „Dar po vieną šampano!“ Ir žmogelis susinervinęs išvartė skėčius, iškeikė juos vidury baltos dienos. Tuo metu jis atostogavo ir paskui sakė: Man tiesiog neatlaikė – puoliau taip baisiai, kaip niekada nepuolu žmogaus.
Ar kada jautėte, kad ir pats galite šitaip pratrūkti? Kur dedate susikaupusią energiją?
Man piešimas pagelbėjo nepridaryti nesąmonių, nors kilo daug visokių emocijų. Pamačius fūrą užlįsti prieš ją ir pristabdyti, kad nevažiuotų, nes ką ji čia veikia su rusiškais numeriais? Tie patys balvonų, paminklų nukėlimo klausimai. Juk pilna jų! Pats vieną pravažiuoju kiekvieną rytą, tai spėkite, kiek planų turėjau. (Juokiasi). Nė vieno neįgyvendinau dėl to, kad kasdien turiu su šitais ką veikti. (Rodo į portretus).
Sakote, „šitie“. Kas yra centrinės figūros jūsų darbuose? Apibūdinkite plačiau.
Jie yra rusų kariai. Įvairūs – samdiniai, savanoriai. Gyvas galas jų – papuolė pas ukrainiečius į nelaisvę. Ar gyventojai juos pagavo, ar buvo palikti savų, ar vienam koją nutraukė ir jis 3 dienas pragulėjęs buvo rastas kaimo močiutės, pagirdytas ir atvežtas į Ukrainos karių rankas. Įvairios atsiradimo istorijos. Kitas buvo numuštas lėktuvu, kuris bombardavo miestus pagal koordinates ir neva nežinojo, kad ten žmonės gyvena. Jo klausia, kodėl tuščiam mieste automobiliai važinėja? Turbūt rieda iš eigos?
Jų paklausius, tai yra visiškai nekalti žmogeliai, netyčia atsiradę netinkamu laiku netinkamoje vietoje. „Man tiesiog įsakė... Kitą kartą taip nedarysiu.“ Bet jų lūpomis kalba pats baisiausias blogis, kuris šiuo metu yra Žemėje. Kiekvienas veidas yra blogio įsikūnijimas – nesvarbu, ar jis vaikas, ar jis jau atitarnavęs ir išėjęs į atsargą karininkas. Visi turi pasiteisinimo istoriją. O kas tada šaudo, kas Ukrainoje leidžia raketas, kas žudo žmones, vaikus prievartauja? Jeigu ne jie, tai jų draugai, jų pažįstami – jų chebra.
Man tai yra absoliutus, paprastas, bukas blogis. Tarp jų vienas kitas aukštesnio rango karininkas pakliuvęs, bet šiaip didžioji masė visiškai pilka – buza, dumblas. <...> Negalvojau, kad taip bus sunku, nes kiekvienas iš jų turi krūvį, savo akis. Tokį žvilgsnį, su kuriuo realiai užmiegi ir atsikeli.
Nuo pirmų pieštų veidų matome – jie keitėsi, tamsėjo. Kaip vertinate tą pokytį, kodėl jis vyko?
Pirminiai lengvi piešiniai – man jie tiriamieji, pieštuko pasimatavimas. O dabar... Aš taip grubiai nesu piešęs. Čia per greiti piešiniai, atgrubnage ranka daryti, skubant. Kiekvienas iš jų atima 2 valandas. Matosi, kad jie švelnesni pradžioje, patys veidai – vaikų. Tarsi su nuostaba pradžioje piešiau – negi iš tikrųjų tai vyksta? <...>
Kai pasirodė visi, kurie žudė, veiduose matėsi – jie ne avinėliai. Veidai purvini, akys daug ką pasako. Automatiškai pieštukas grubėjo, aštrėjo, juodavo, darėsi baisesnis, labiau netvarkingas. Kol galiausiai pradėjo lūžinėti. Pieši – lūžta, pieši – lūžta. Tai ir nestabdžiau.
Dabar priėjau iki to, kad jį nupiešiu ir kapoju. Su tuo pačiu pieštuku kapoju. Taip lengviau man kažkaip – pakapoti, pašaudyti. Net ir popierius neatlaiko tokio piešimo – praplyšta.
Jūsų piešiami veikėjai – jie sveiki ar suluošinti?
Vienas kitas kojytės ar rankos neturi, o visiems kitiems iškart suteikiama pagalba. Ukrainiečiai elgiasi visiškai kitaip nei rusai. Suteikia visą pirmąją pagalbą, pagydo, susiuva, amputuoja, sutvarko, kas gyvybiškai svarbu. Ir maitina tada. Laukia, kada apkeis su ukrainiečių kariais.
Tai parodo beprasmybę, kodėl aš juos piešiu. Jie išvis neverti to popieriaus lapuko, ant kurio jie yra. Gal vertėtų labiau piešti didvyrius, kurie realiai kažką nuveikė, bet manau, kad ateis dar jiems laikas. Pradžioje reikia supiešti visą šitą blogį. Sukaustyt į lapą, sudėti, kad jis ten ir liktų. Kad kiti galėtų pažiūrėti į tas akytes, kurios, atrodo, neva žmogaus, kuris suklydo. Ne! Tai yra blogis. Ir šiandien jis yra čia, tarp mūsų. Ir jeigu Ukrainoje jis nebus sustabdytas, mes čia tuos veidus pamatysim.
Kaip pasirinkote priemones, kuriomis apipavidalinate šiuos baisius veidus?
Lapukas – man patogus formatas, kad galėčiau bet kur keliaudamas jį turėti. Portretas nėra iš akies perpieštas. Naudojamas mobilus telefonas, kuriame yra nuotrauka. Lapelis labai plonas, galiu per jį matyti realų portretą. Tai daug palengvina darbą: užsimetu akis, veido išraišką, lūpų linijas. Susidedu pagrindinius akcentus greitai, o tada jau piešiu iš nuotraukos. Tai darau greitai, nes reikia čia ir dabar.
Didžioji dalis yra piešta automobilyje – kolega važiuoja į darbą, o aš sėdžiu šalia ir paišau. Kita dalis yra prieš pietų pertrauką, kol atneš sriubą, sėdžiu kavinėje, užsimetęs maikę ant galvos ir greit persipiešiu. Kad galėčiau pavalgęs sriubą daryti detalesnį piešimą. <...> Piešiu juos taip, kad būtų pažįstami. Kad jis pats vieną dieną save pamatęs tokiame amplua, truputėlį sudrebėtų.
Tai išeina, kad visi jų žvilgsniai yra tikri, iš realybės perpiešti? Fantazijos ten neįpynėte?
Jie yra tam tikru momentu pagauti. Žiūrėdamas video interviu, stabdau akimirką, kai jam užduodamas nepatogus klausimas arba kai matosi, kad jis susimąstė, kad jis bombardavo miestą su žmonėmis. Toje emocijoje jis sustabdomas ir perpiešiamas. Jie gyvi – realiai jie visi pažįstami. Užkištas visas telefonas piešiniais, video, karpymais, stabdymais.
Kiek čia iš viso yra veidų, ar dar skaičiuojate?
Jau nebeturiu skaičiaus. Kažkur apie 170. Sutampa su karo dienomis – išeina, kad vos ne kiek dienų, tiek ir portretų. Iki 200 jų čia.
Štai šį darbą prisimenu iš socialinės erdvės. Kodėl šis vyras su Vilniaus universiteto atributika?
Taip, jis su Vilniaus universiteto maikute yra. Aš net apšalau, kai pamačiau. Kas, galvoju, galėjo jam uždėti šitą maikutę? Ar jis pats ją gavo? Visiškai man nesirišo galai, bet tiesiog ėmiau ir piešiau tą užrašą „Vilniaus universitetas“. Beje, vienas iš gudresnių karių, kuris turi ukrainietiško kraujo. O maikutė greičiausiai papuolusi per labdaros siuntimus ir tiesiog nesusimąstant uždėta jam. Žalia, atpažįstama „Vilniaus universiteto“ maikutė, tik patampyta gerokai ir jam per didelė.
Kokių dar veikėjų nupiešėte, ar yra čia moterų?
Yra net pačių ukrainiečių moterų, pavyzdžiui, dvi, kurios imitavo aukų rinkimą ukrainiečių kariams. Atidarė sąskaitas, taip vagiliavo, plėšė – pinigų tikrai nesiuntė kariams. Vėliau buvo pagautos, yra video, kur prisipažįsta ir atgailauja. Tada ir jos pateko į (prisidėjusių prie Rusijos invazijos – aut. past.) ratelį. <...>
Kitos dvi moteriškės buvo marodierės – jas pagavo vagiliaujančias. Jų veidai ištrinti zelionka (liet. – briliantinė žaluma). Toks yra susitarimas – marodierius ištepa zelionka ir pririša prie stulpų. Ir jas priėmiau į „komandą“, nes tą patį daro.
Šitas veikėjas (rodo į portretą) – visiškas orkų orkas. Atrodo, išsigimęs žmogus, bet realiai pas jį nosis didelė, per plati. Jis ėjo į kariuomenę tik dėl to, kad galėtų užsidirbti pinigų ir pasidaryti plastinę operaciją, nes jam nuo vaikystės plati nosis. Jis realiai žuvęs, jo nebėra, jis nėra belaisvis.
Šokiravo, kad į portretų seriją papuolė ir vaikas – nukentėjusi ukrainietė mergaitė. Tai realus vaiko portretas: pusė veido sumaitota skeveldrų, sukapota. Viena pusė veido, matosi, – mergaitė, o kita pusė – jau kiborgas. Viskas susiūta, sutampyta oda, plaukų nebėra. Ją teko piešti tarptautinės vaikų dienos proga.
Kokią rolę kaip menininkas atliekate vykstant karui Ukrainoje?
Aš tiesiog negalėjau likti nuošaly, nes mane persekiotų mintis, kad gebėdamas piešti nieko nedariau. Negalėčiau sau to atleisti. Kai vyksta kitoje šalyje karas ir tu niekuo negali prisidėti, negali eiti kartu kariauti, nes neturi patirties... Aš galiu daryti tai, ką galiu geriausiai – moku piešti.
Aš irgi dalyvauju tame kare. Pablo Picasso yra pasakęs, kad vienas galingiausių ginklų gali būti ir pieštukas. Pieštuku taip pat gali kovoti – gana taikliai, stipriai.
Kaip gimė parodos pavadinimas „Be vardo, pavardės, tėvavardžio“ (rus. без имени, фамилии, отчества)?
Man pasirodė, kad jie jau nebe žmonės. Jie negali būti žmonėmis, nes taip elgiasi šiandien, XXI amžiuje. Tai ne priešistorės laikai, kai visi laukiniai vienas kitą pagaliais ir akmenais daužė. <...> Man vardo, pavardės ir tėvavardžio turėjimas prilygo žmogiškumui, o jų atėmimas – nežmogiškumui.
Atimamas iš jų vardas, pavardė ir net tėvo vardas – visiškai nukertama žmogiškumo gysla. Jie neturi vardų, tik numerius. Data, kada jis pieštas, ir lotyniškas eilės numeris – viskas. Niekada neturės jie vardų.
Visa rusų tauta prarado šansą egzistuoti. Kiek gi galima? Kiek tautų reikia išskersti, išžudyti, išpjauti, kad pasaulis atsibustų ir suprastų, kad turime vėžį planetoje. Realų vėžį, kuris dauginasi, plinta ir keliauja dabar į kitus organus, kitas šalis.
Minėjote, kad reikia visuomenei rodyti šiuos veidus. Kokie tolimesni planai, kur keliaus ši paroda?
Noriu visus juos nuvežti į Ukrainą. Kai išauš laisvė, pasibaigs karas. Nuvežti į sugriautus pastatus ir ten juos iškabinti: viename mieste, antrame, trečiame. Kad vaikai, eidami pro šalį, galėtų juos spjaudyti ir taip bent atsigriebti.
Nors ten nėra kur kabinti, nėra galerijų, miestai sugriauti. Bet tai jie ir sugriovė. Išeina juodas humoras: Vaikinai, jūs ne galerijose kabėsite, jūs pradžioje važiuosite ten – pasižiūrėti, ką padarėte. Visi kartu atsibusite, gražiai iškabinti griuvėsiuose.
