Didžiausiai ligoninei Čikagoje vadovaujantis J. Prunskis džiaugiasi galimybe pasidalyti patirtimi su Vašingtono politikais, tačiau visą savo dėmesį bei jėgas ir toliau skiria pacientų gydymui. Portalui tv3.lt papasakojo apie lietuvišką vaikystę Amerikoje ir trikdžius Lietuvai būti lyderių pozicijose.
Į interviu atskubėjęs Jonas buvo puikiai nusiteikęs ir atvirai pasakojo ne tik apie politines aktualijas, bet ir savo šeimą, kuri taip pat lankosi Lietuvoje.
Jūs esate Ilinojaus skausmo instituto įkūrėjas ir vadovas, turintis milžinišką gydytojo patirtį. Visgi, ar greitai priėmėte sprendimą dalyvauti politinėje veikloje ir su kokiais iššūkiais susidūrėte?
Iš tiesų dar prieš Donaldui Trumpui tampant Amerikos prezidentu, bendravau ir dirbau ir Baltųjų rūmų atstovais. Jie ne kartą pabrėžė, kad nori dirbti su savo srities ekspertais, ypač kovojant su didžiausia Amerikos problema – mirštantys nuo narkotikų. Kasdien tokių yra vidutiniškai 115 – šis rodiklis didžiausias visame pasaulyje.
Todėl aš su kitais ekspertais rengiame programą, kuri turėtų būti tvirtinama 2019 m. sausį ir pradedama taikyti. Praėjusį mėnesį po ilgo kandidatavimo buvau patvirtintas JAV Sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų departamente neseniai įsteigtos Tarpvyriausybinės skausmo valdymo gerosios patirties darbo grupės nariu, taigi, oficialiuoju patarėju.
Neslėpsiu, tikėjausi, kad bus sunku, bet ta našta, iš tiesų didelė. Tačiau kai manęs klausia, ar norėčiau daugiau į politiką įsitraukti, atsakau, kad tikrai ne. Man užtenka to, kad galiu bendrauti su abiejų barikadų ir šalių politikais, pasikeisti nuomonėmis, kreiptis į juos tiesiogiai. Paskutiniu metu bendraujame kas savaitę virtualiuose susirinkimuose, o kas kelis mėnesius skrendu asmeniškai į Vašingtoną. Žinoma, dabar sulaukiau kur kas daugiau kreipimųsi į mane įvairiausiais klausimais.
Bet kaip sakau, nebūna blogų ir kvailų klausimų, į visus turiu atsakymus, jeigu tik žinau. Priešingu atveju, pasakau, ir ne vienas žino šią mano savybę. Vienas Seimo narys manęs yra klausęs, ar žinau, kur Neringa Venckienė slepiasi Čikagoje. Deja, nieko nežinojau apie ją, kol nepamačiau laikraštyje, kad tokia yra Čikagos kalėjime. Anaiptol, tiek iš Amerikos, tiek iš Lietuvos gaunu įvairių klausimų ir stengiuosi į juos atsakinėti, jeigu reikia, perduoti nuomones.
Tikriausiai ne vienas klausė, ar jau teko spausti ranką prezidentui D. Trumpui ar bent prie vieno stalo sėdėti?
D. Trumpą ir jo šeimą pažinojau dar prieš jam tampant prezidentu. Iš tiesų, ne vienas jo patarėjas pasakytų, kad paprasčiau ir iš dalies dar efektyviau bendrauti, nuomonėmis apsikeisti su jo vyriausiais patarėjais, o ne su juo tiesiogiai.
Save pristatote šitaip: aš tik Jonas Prunskis, Amerikos pilietis, norintis perduoti Lietuvos lyderių nuomonę. Kokia ta nuomonė vyrauja apie Lietuvą tarp politikos, verslo lyderių? Ką apie mūsų šalį mano už Atlanto gyvenantys lietuviai ar bent turintys tokių šaknų?
Bendrauju su daugybe ten gyvenančių lietuvių ir nežinau, ar teko girdėti, bet Čikaga vadinama lietuvių sostine Amerikoje. Yra tokių, kurie sako, kad niekada negrįš į Lietuvą, bet yra ir tokių, kurie svajoja apie tai ar bent tikina, kad grįžtų, jeigu tik pasikeistų situacija Lietuvoje.
Politikos ir verslo lyderiai tikrai galėtų Lietuvą pristatyti savo šalyse, labiau reklamuoti, jeigu tik čia būtų padaryti keli pataisymai, politikai prisidėtų prie geresnės situacijos verslininkams kūrimo.
Jeigu Lietuva sudarytų palankiausias sąlygas verslui visoje Europos Sąjungoje, būtų milžiniškas pliusas požiūrio klausimu bei algos kiltų ir žmonės grįžtų. Įmonės ir politikos lyderiai dėliojasi pliusus ir minusus rinkdamiesi šalis plėtrai, bet Lietuva kol kas neturi kuo pasigirti ir taip ryškiai išsiskirti.
Čia kaip eilinis amerikietis nežino kur yra Vašingtonas, tai kokia dar Lietuva. Bet jeigu Lietuva turėtų palankiausias sąlygas verslui, tai ją žinotų tikrai ne tik ES šalių piliečiai.
Man yra tekę bendrauti su „Barclays“ ir „Western Union“ įmonių Lietuvoje vadovais, kurie irgi sakė susiduriantys su nelygiomis sąlygomis mokant mokesčius. Jų teigimu, smulkios lietuviškos įmonės turi kitokias sąlygas mokesčių prasme, todėl tam teigiamam požiūriui išlaikyti, reikėtų sutvarkyti šią problemą.
Atsitraukime nuo politikos. Kokia jūsų šeimos istorija, kaip pavyko išsaugoti lietuvybę ir meilei šiam kraštui?
Mano tėvai per Antrąjį pasaulinį karą bėgo iš Lietuvos į Ameriką. Namuose mums buvo draudžiama kalbėti nelietuviškai, buvo draudžiama ir televizorių žiūrėti, todėl pirmą kartą anglų kalbą išgirdau darželyje. Atsimenu, kad buvo šiek tiek keista, jaučiau šiek tiek streso, bet greitai prisitaikiau.
Išlaikėme ir lietuviškas tradicijas, pradedant Kūčiomis ir Kalėdomis, kuomet iš po staltiesės traukdavome šiaudus. Tada minėdavome Vasario 16-ąją, margindavome kiaušinius prieš Velykas ir švęsdavome Jonines. Be to, mokėjom ir tautinius šokius bei dainas.
Mus lydėjo labai emociniai ir patriotiniai jausmai susiję su Lietuva, nes seneliai buvo ištremti, senelis ten ir žuvo, o senelė atvažiavo į Ameriką. Tėvai įskiepijo tą meilę Lietuvai ir patriotiškumą, o aš savo vaikams.
Nors mano žmona ne lietuvė, bet mano vaikai puikiausiai skaito, rašo ir kalba lietuviškai. Kol jie nėjo į darželį su jais irgi tik lietuviškai kalbėjau. Iki dešimtos klasės jie taip pat lankė šeštadieninę lietuvišką mokyklą.
Mano žmona kasmet atskrenda savaitei į Lietuvą, veda paskaitas Santariškių medikams, nes ji irgi yra gydytoja. O kaip tik vykstant šiam suvažiavimui, Lietuvoje lankėsi ir mano sūnus su drauge.
Verta paminėti, kad J. Prunskis taip pat yra aktyvus Amerikos lietuvių bendruomenės veikėjas, Lietuvos garbės konsulas Kolorade, o mūsų šalyje per metus jis apsilanko bent du – tris kartus. Šį kartą jis viešėjo Vilniuje 7 kartą vykusiame Lietuvos garbės konsulų susitikime, kuriame dalyvavo 153 garbės konsulai iš 68 pasaulio valstybių.
Jau greitai ir antroji interviu dalis
