1862-ųjų spalio 24 dieną dabartinėje Čekijoje, o tuomet – Bohemijoje, nedideliame Austrijos-Vengrijos imperijos miestelyje Georgentalyje gimė žmogus, kurio vardas ir šiandien asocijuojasi su deimantų spindesiu.
Tiesa, deimantai šiuo atveju ne visai tikri, nes to žmogaus vardas buvo Danielis Swarovskis.
O, kaip visiems žinoma, jo gimtojoje Bohemijoje vietos meistrai nuo neatmenamų laikų užsiėmė stiklu.
Danielio tėvas taip pat buvo stiklo meistras. Tiesa, jis gamino ne tik buičiai tinkančius stiklinius daiktus, bet ir nebrangius papuošalus moterims, tačiau tuomet niekas nenutuokė, kad Swarovskio pavardė kada nors taps prekiniu ženklu.
Bohemijos svajotojas
Swarovskių šeima niekuo nesiskyrė nuo kitų stiklo meistrų klanų, o Danielis, kaip ir visi vaikai, padėjo tėvui jo versle. Bet taip pat be galo mėgo griežti smuiku ir... svajoti. Gyvenimas provincijoje jam neatrodė pakankamai romantiškas, taigi progai pasitaikius jaunasis Swarovskis išrūko į Paryžių, ketindamas tapti inžinieriumi.
Gautas diplomas ir aplankyta pasaulinė elektrotechnikos pasiekimų paroda apvertė Danielio gyvenimą aukštyn kojomis. Bohemijos emigrantas staiga susimąstė apie kitokius, nei priimta, stiklo šlifavimo būdus, ir galiausiai 1891 metais sukūrė bei užpatentavo elektrinę šlifavimo mašiną.
Būtų buvę logiška tikėtis, kad jaunasis išradėjas po to grįžo į gimtinę perimti tėvo verslo ir kelti jį į naujas aukštumas. Bet Danielis Swarovskis nusprendė kitaip – pradėti viską nuo švaraus popieriaus lapo.
Jis išvažiavo į Vatensą Austrijoje, netoli Tirolio, ir po kelerių metų, 1895-aisiais, atidarė pirmąjį „Swarovski“ fabriką, pavadinęs „D.S. & Co“ – „Danielis Swarovskis ir kompanija“. Fabrikas gamino visiškai neįprastą prekę – kristalus. Įspūdingus, iš pažiūros niekuo nesiskiriančius nuo briliantų, tačiau nepalyginamai pigesnius – didžiam viduriniosios klasės atstovų džiaugsmui.
Danielis Swarovskis
Sąžininga apgaulė
Tačiau mada, kaip žinome, nelabai paiso ribų, tad ir netikrus „Swarovski“ deimantus ėmė ir įsimylėjo pačios elegantiškiausios pasiturinčios Austrijos damos. Puoštis bižuterija nebebuvo prasto skonio ženklas! Ir prie šio virsmo labai daug kuo prisidėjo faktas, kad Danielis Swarovskis savo klientams visada buvo sąžiningas. Jis nesvaisčiojo apie brangakmenių imitacijas – fabrikantas tiesiai šviesiai siūlė visiems norintiesiems krištolą. Tiesa, ne visai paprastą, o apdorotą tik jam vienam žinomu metodu.
Swarovskio krištolas buvo idealiai skaidrus ir nepriekaištingo žvilgesio. Kad ir kiek bandė konkurentai – ir tos pačios Bohemijos meistrai, ir net Venecijos stiklapūčiai, – pakartoti jo technologiją, vis bergždžiai.
Tam tikra prasme Danielio Swarovskio krištolo formulė lieka neatskleista ir mūsų dienomis. Žinoma tik, jog švino oksido dalis „Swarovski“ krištole sudaro 32 procentus. Būtent tai suteikia jam ypatingo žvilgesio ir skaidrumo. Tačiau kokį mistinį indėlį į galutinę jų išvaizdą įdeda unikali šlifavimo technika, tebėra didžioji firmos paslaptis. Puse lūpų kalbama, kad fabriko įkūrėjas reikalavo savo darbininkų dirbti taip, kad palietus krištolą skambėtų muzika.
Swarovski kristalai (nuotr. SCANPIX)
Krištolinė gulbė
1976-aisiais, praėjus dviem dešimtmečiams po Danielio Swarovskio mirties ir likus metams iki kompanijai pradedant kurti juvelyrinius gaminius, jo sūnūs pasiūlė „Swarovski“ gerbėjams naują prekių liniją „Silver Crystal“, dabar vedančią iš proto kolekcininkus ir retenybių medžiotojus visame pasaulyje.
Pirmuoju naujos linijos gaminiu buvo pelytė, pagaminta iš sietynams skirtų kristalų. Paskui atsirado ir daugiau gyvūnų, o krištolinį žvėryną 1988 metais papildžiusi gulbės figūrėlė tapo visos kompanijos simboliu.
Tuomet „Swarovski“ firma jau buvo neatpažįstamai pasikeitusi, palyginti su savo ištakomis XIX amžiuje. Prie to labai prisidėjo Danielio Swarovskio vaikaitis Manfredas Swarovskis, 1956 metais perėmęs kompaniją į savo rankas bei sukūręs spalvotųjų kristalų gamybos technologiją ir sugalvojęs „Swarovski component“ pavadintus kristalus – karoliukus, skirtus papuošalams gaminti, taip pat, padengus ypatinga medžiaga, drabužiams puošti.
Dabar 80 procentų visų „Swarovski“ kristalų pagaminama kompanijoje, įkurtoje paties Danielio Swarovskio ir tebepriklausančioje jo šeimai. Jos būstinė vis dar yra Vatenso mieste Austrijoje.
Į didybę – per madą
Jau minėtas Swarovskio anūkas Manfredas buvo pirmasis giminės atstovas, pagalvojęs apie galimybę išplėsti verslą 6-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėjusios klestėti mados pramonės sąskaita. Jis pats ir žengė pirmąjį žingsnį, ėmęs bendradarbiauti su legendiniu prancūzų dizaineriu Kristianu Dioru.
Ne visi žino, kad kai 1962 metais Merilina Monro užlipo į sceną pasveikinti su 45-uoju jubiliejumi prezidentą Džoną F. Kenedį, ji vilkėjo būtent Swarovskio kristalais siuvinėtą suknelę. Šis drabužis, kaip ir aktorės daina „Su gimimo diena, ponas prezidente“, visiems laikams pateko į istoriją.
Tiesa, jau gerokai anksčiau į netikruosius Swarovskio briliantus dėmesį buvo atkreipusi pati Koko Šanel. Silpnybę šio fabriko gaminiams turėjo ir Marlena Ditrich. Mūsų dienomis viena aistringiausių krištolo karoliukų gerbėjų yra Madona.
Krištoliniai pasauliai
1995 metais maždaug už valandos kelio nuo Insbruko prieš „Swarovski“ fabriką buvo atidarytas kompanijos istorijos muziejus su nuolatine krištolo ekspozicija. Jį galima drąsiai vadinti vienu neįprasčiausių muziejų pasaulyje: krištolo gerbėjai čia važiuoja ne tik tam, kad pamatytų, bet kad pajustų kerintį stiklinių briliantų grožį.
Muziejaus įkūrimu rūpinosi austras dailininkas Andrė Geleris, nusprendęs įkurdinti jį po žeme. Dabar požeminę ekspoziciją kasmet aplanko apie 600 tūkstančių žmonių, plūstančių iš visų planetos kampelių. Muziejuje reguliariai renkasi ir „Swarovski“ kolekcininkų klubo, vienijančio apie pusę milijono žmonių, nariai.
Milžinišką olą kalvoje su labirintais kūrėjai pavadino „Krištoliniais Swarovskio pasauliais“. Čia galima išvysti visokių stebuklų. Pavyzdžiui, patį mažiausią kristalą pasaulyje – jo skersmuo vos siekia 0,8 milimetro, taigi žiūrėti tenka pro mikroskopą. Yra muziejuje ir didžiausias – 40 centimetrų skersmens kristalas, patekęs į Gineso pasaulio rekordų knygą: jis sveria 310 000 karatų, arba maždaug 62 kilogramus.
Tarp eksponatų galima rasti ir daugiau įdomių, neįprastų daiktų – kad ir garsiuosius Salvadoro Dali „išsilydžiusius“ laikrodžius, tik, žinoma, iš stiklo; arba 11 metrų aukščio ir 42 metrų ilgio gryno krištolo sieną.
Retas kuris lankytojas iš muziejaus išeina neapsilankęs firminėje krištolo parduotuvėje, užimančioje 800 kvadratinių metrų plotą. Tačiau šiandien Danielio Swarovskio kristalų galima rasti ne tik čia. Tiesą sakant, jų apstu visur – jie puošia mobiliuosius telefonus, atmintines, nešiojamuosius kompiuterius, avalynę, akinius, rankines, laikrodžius, pirštines, drabužius – taip pat ir džinsus, kvepalų buteliukus... Swarovskio krištolą galima išvysti paveiksluose, ikonose, skulptūrose, kituose meno kūriniuose. Jis tebežiba garsiuosiuose sietynuose. O svajotojo iš Bohemijos sukurtas iliuzijų verslas tebeskaičiuoja ne tik antrą savo sėkmės šimtmetį, bet ir milijardinius pelnus.
Milijonu „Swarovski“ kristalų papuoštas „Rolls Royce Silver Cloud II“ (nuotr. SCANPIX)
Milijonu „Swarovski“ kristalų papuoštas „Rolls Royce Silver Cloud II“ (nuotr. SCANPIX)
Milijonu „Swarovski“ kristalų papuoštas „Rolls Royce Silver Cloud II“ (nuotr. SCANPIX)
Parengė Asta JANUŠONYTĖ
