Turim ne tik gausią ir taiklią, bet ir laiko išbandytą tautosaką. Gerai būtų, kad mūsų politikai, pradedant politologais, partijų vadovais ir baigiant Prezidente, dažniau naudotųsi lietuvių tautos išmintimi. Kas nežino patarlės: „Savo aky rasto nemato, o svetimoj ir šapelį suranda!“? Pasirodo, jog dabartiniame gyvenime daug kas nežino. Tikrai sveika iš pradžių į save pažiūrėti ir tik vėliau apie kitą kalbėti.
Politologinė dilema
Labai nustebino politologas Lauras Bielinis. Jo mintys apie intelektualus politikoje, sugrąžino mane į praeito amžiaus aštunto dešimtmečio laikus, kada ne tik intelektualai, norėdami ramiai gyventi ar iš baimės neužkliūti, ar karjeros sumetimais, o gal ir įsitikinimų vedami buvo priversti bendradarbiauti su valdžia, todėl „supratingai“ nesikišdavo į politiką ir trimituodavo ditirambus visus mus tuomet į „šviesų rytojų“ vedusiai partokratijai. Kuo viskas tai baigėsi, bent jau Lietuvoje – atsimena dar tie, kam neišbluko atmintis: būtent intelektualai tapo Sąjūdžio ir politinių permainų šaukliais bei tautos vadovais.
O žinia, kurią „tarp eilučių“ siunčia intelektualams L.Bielinis yra sena sovietinio saugumo taikyta žmogaus bauginimo taktika: „žinokit savo vietą ir nekiškit nosies į politiką, nes paskui teks gailėtis“. Ko gero, pagal L.Bielinį šių laikų intelektualo skiriamieji bruožai turėtų būti apolitiškumas, nepilietiškumas ir bet kokios atsakomybės vengimas? Juolab, kad L.Bielinio straipsnyje minimi intelektualai yra visų mūsų gyvenimui darančių įtaką socialinių mokslų atstovai. Jų žinios ir dėstoma medžiaga yra tiesiogiai siejama su pasauline praktika. Tai ne Laisvosios rinkos instituto „asai“, be skrupulų peršantys ir nesusipratusių politikų dėka, Lietuvoje įgyvendinantys 19 a. liberalizmo ir globalizavimo teorijas, visą šalį ir jos gyventojus pavertę bandomaisiais triušiais.
Intelektualus galima suprasti: ištisą dvidešimtmetį pagrįsta kritika buvusiai ir esamai valdžiai, šūsnys išsamių vertinimų bei siūlomų priemonių kasmet ėjo lyg šuniui po uodega. Ir staiga ponas L.Bielinis intelektualams taria: šiukštu, nedrįskite inteligentai! Nenorom kyla klausimas: kurioje barikadų pusėje būsite Jūs, ponas Laurai Bielini, kai piliečiai bandys susigrąžinti į savo rankas tai, kas iš jų dabar atimta, t.y. valdžią? Ar Jums su pilietine visuomene nepakeliui?
Graudu matyti, kad L.Bielinis pasisako už stagnaciją, nes siūlo intelektualams įsilieti į esamas „stiprias kairės ar dešinės“ partijas, t.y. tas pačias jėgas, kurios jau 20 metų ignoruoja juos ir jų pasiūlymus? Nors ir vėl: neįsivaizduoju, kaip galima kalbėti apie kairės ar dešinės pakraipos politines jėgas, jeigu, pasak tų pačių politologų, partijos Seime neatstovauja jokiai ideologijai!? Grynas akių dūmimas ir visuomenės kvailinimas.
Nenuostabu, kad daug kas nežino, jog šiandieną ideologinės politinės jėgos yra tik už parlamento ribų. Deja, dėl tokių politologų bei angažuotos žiniasklaidos, ši Lietuvos politinės sistemos dalis plačiajai visuomenei yra nežinoma arba apie ją žino tik tie, kas aktyviai domisi politika. Šių politinių jėgų Lietuvos politinės ir ekonominės situacijos vertinimai, pasiūlymai, kaip ją taisyti nepasiekia visuomenės, nors jų parengti politiniai dokumentai yra išsiuntinėjami į Seimą, Vyriausybę, Prezidentui bei spaudos agentūroms. Tačiau jie nespausdinami, į radiją ir TV šių politinių jėgų atstovai nekviečiami, visuomenėje vykdomose apklausose ignoruojami (tiesiog neminimi), o jeigu taip atsitinka, kad apklausiamas žmogus juos pamini – balsai begėdiškai prirašomi seiminėms partijoms. Politologai šių jėgų specialiai nepastebi: jeigu apie jas nekalba tie, kam priklauso, reiškia tavęs iš viso nėra. Būtų gydytojas – sakytum, kad nesilaiko Hipokrato priesaikos. Nors politologas iš prigimties turėtų būti politinės sistemos gydytoju. Bet koks jis gydytojas, jeigu nuo visuomenės slepia tikrąją politinės sistemos diagnozę? Todėl visiškai nekeista, kad politinė sistema išsigimė, o Seime esančios politinės jėgos jau antrą dešimtmetį gyvena šiltnamio sąlygomis ir be jokios konkurencijos. Partijos iki šiol buvo remiamos juridinių asmenų, taip pat Seime esančios partijos tik tarp savęs pasiskirstydavo visai politinei sistemai skirtas biudžeto lėšas, ignoruodamos likusias. Todėl, siekiant realių permainų, matau tik vieną kelią intelektualams – migruoti į tą politinės sistemos dalį, kuri yra švari, neparsidavinėjanti, principinga ir besivadovaujanti aiškiomis klasikinės ideologijos nuostatomis. Savo pilietine pozicija ir intelektualiniu potencialu jie padėtų toms politinėms jėgoms, kurioms iš tiesų rūpi valstybės ir tautos ateitis.
Tačiau savo straipsnyje ir jis pagaliau priverstas pripažinti: „Net tapę Seimo partija jie (intelektualai) bus priversti derinti savo pozicijas su kitais politikais, su valdančiaisiais ar opozicija. Politinė realybė pavers intelektualus tiesiog politikais, kurie nedarys kvailysčių...“
O dabar kiekvienas pamąstykim: ar visuomenės apklausų reitinguose stabiliai paskutinėje vietoje esantis Seimas bei parlamentinės partijos ir toliau būtų ten pat, jei jo nariai nedarytų kvailysčių? Tikrai ne. Todėl intelektualų ir specialistų dalyvavimas Seime yra ir sveikintinas, ir būtinas, nes intelektualai į viską žvelgia ir giliau, ir plačiau.
Kuo skiriamės nuo kritikuojamų valstybių?
Nuo pirmadienio Lietuva buvo pasaulio dėmesio centre. Vilniuje vyko Lietuvos pirmininkavimo ESBO baigiamasis posėdis. Be kita ko, šios organizacijos narių valstybių užsienio reikalų ministrai vertino padėtį pasaulyje, neužmiršo ir karštų naujienų atskirose valstybėse. Daug dėmesio kliuvo mūsų kaimynams – Baltarusijai ir Rusijai. Šiuo atveju mane domina Rusija, kur praėjusį sekmadienį vyko rinkimai į jos parlamentą – Dūmą. ESBO stebėtojai atkreipė pasaulio dėmesį į tai, kad dalyvauti rinkimuose buvo leista ne visoms jėgoms (partija Parnasas ir kt. opozicinės jėgos). Ta prasme iškalbinga buvo Rusijos prezidento D.Medvedevo pozicija, pareiškus, kad šalies politinės sistemos schema yra tik Rusijos vidaus reikalas ir užsieniui čia nėra ko kištis. Tačiau ESBO tai vertina kaip žmogaus teisių bei pasirinkimo rinkėjams apribojimą ir tarptautiniu mastu – tai yra pažeidimas.
Labai noriu tikėti, kad iš tokių pat pozicijų bus vertinamas ir dabartinis Prezidentės siūlymas, ribojantis politinių partijų finansavimą. Dabartinė situacija (Seime pritarus prezidentės pasiūlymui drausti partijoms paramą iš juridinių asmenų, o Seimui dar papildžius jį nuostata uždrausti ir fizinių asmenų paramą) lems, kad partijos, esančios už Seimo ribų, bus elementariai sunaikintos ir negalės dalyvauti rinkimuose, nes lėšų skyrimas iš biudžeto, pagal dabartinį įstatymą, yra numatytas tik seiminėms partijoms ir jį naujai sureguliuoti nesiūlo nei Prezidentė, nei Seimas. Taigi, Prezidentė tampa tiesiogine Seimo bendrininke, prisidedančia prie dalies Lietuvos politinės sistemos sunaikinimo. Seimą suprast galima – naikina konkurentus. O Prezidentės interesas? Gal demokratijos naikinimas ir autoritarizmo stiprinimas? Ką gi, nieko neveikdami turėsime Lietuvoje politinės sistemos sureguliavimą idealiai pagal rusišką modelį – akivaizdžiai ribojantį politinę veiklą ir pasirinkimo teisę rinkėjams. Ir dėl šių veiksmų Prezidentės patarėjams nereikia TV ekranuose daryti nekaltos veido išraiškos– viskas jiems žinoma ir viską jie supranta. Ką tada apie Lietuvą pasakys ESBO?
Ne pirmą kartą tenka įsitikinti, kad kaimynų valdžiai nusičiaudėjus Maskvos Kremliuje, čiaudulio aidas būtinai pasiekia ir Vilniaus valdžios koridorius. Akylesnis skaitytojas pastebi: tai, kas įvykdavo geografiniuose rytuose, vėliau kažkokiu stebuklingu būdu įvyksta ir Lietuvoje. Sekant šia tendencija, jeigu mūsų valdžia sėkmingai pramiegos esmines ir būtinas permainas (ne tik politinėje sistemoje), begėdiškai valdomos demokratijos sąlygomis prasidėjęs rinkimų pasekmių aidas Rusijoje neabejotinai persikels ir į Lietuvos gatves bei aikštes.
Lietuva ir socialdemokratija
Ir, pagaliau dar apie vieną problemą – socialdemokratijos ateitį Lietuvoje. Ji tiesiogiai siejama su 2012 m. biudžete besiveriančia beveik 1 mlrd. litų skyle. Ją užkamšyti siūloma išimtinai socialdemokratinėmis priemonėmis: įvesti prabangos mokestį, įvesti progresinę mokesčių sistemą ir pan. Ir tą šiandieną siūlo padaryti Tarptautinis valiutos fondas bei kitos finansinės institucijos. Šiandien LSDP turėtų paleisti sau politinę kulką į kaktą: net 12 metų iš dabartinių 20, valdžios vairą savo rankose laikė politinės jėgos, save vadinančios socialdemokratinėmis (1992-1996 LDDP, 2001-2008 LSDP). Įvertinant tai, prie ko atėjome, LSDP turėtų degti iš gėdos, nes socialdemokratines priemones galbūt įgyvendins jos politiniai oponentai, kurie iki pastarojo laikotarpio nuoširdžiai tam priešinosi. Tai visiškas politinis krachas. Pasiaiškinimai tautai, kad šito neleido padaryti koalicijos partneriai, rodo, kad ši partija neturi ne tik politinio stuburo, bet ir politinės išminties. Bet kurioje senesnėje ES šalyje, rinkėjai tokiai partijai seniai būtų paskelbę savo nuosprendį.
Ne kartą ir ne du LSDS yra pareiškusi, kad dviejų socialdemokratinių partijų Lietuvai nereikėtų, jeigu turėdama savo rankose valdžią, LSDP vykdytų jai pagal pavadinimą priklausančią politiką. Tuomet mums – Lietuvos socialdemokratų sąjungai – veikti nebūtų jokios prasmės. LSDP vadovai ir patys pripažįsta, kad socialdemokratijos jų partijoje mažoka, ne kartą siūlė mums grįžti į LSDP. Bet mes gerai žinome kodėl iš ten išėjome. Gilindamasis į šią problemą ir bandydamas ją spręsti, kaip vienas iš LSDS vadovų galiu pasiūlyti LSDP vadams: siekdami išsaugoti socialdemokratiją Lietuvoje, darykime bendrą rinkimų sąrašą 2012 m., bet tik su sąlyga, kad santykis bus 1 prie 1. Tai bus tarsi garantija, kad būsimos valdžios sprendimai bus aiškūs, nedviprasmiški ir atitinkantys klasikinės kairės principus. Kartu sieksime, kad būtų įgyvendintas vieno iš socialdemokratų patriarcho Stepono Kairio priesakas: kas gera Lietuvai, turi būti gera ir socialdemokratams. Kai įvykdysime bent 50 procentų bendros programos, galėsime kalbėti ir apie susijungimą. Protingas politikas supras, ką aš siūlau, o kvailys – išsityčios. Bet tik tokia LSDP „auka“ esamoje situacijoje ir parodys, ko iš tikrųjų yra verti šios partijos vadovų pareiškimai apie jų ištikimybę socialdemokratijos idealams.
Situacija ir pasaulyje, ir Lietuvoje yra sudėtinga. Ieškant išeities, reikalingi netradiciniai esamų problemų sprendimų būdai.
Dainius Paukštė yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pirmasis pavaduotojas
