Kauno „Aisčių“ komandos vidurio puolėjas Donatas Motiejūnas, šį sezoną debiutavęs Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) iš karto pademonstravo, kad yra pasirengęs ir pajėgus žaisti vyrišką brandų krepšinį, nors jam dar tik 18 metų.
Aukštaūgis jau anksčiau buvo vadinamas vienu perspektyviausių Europos centrų ir lyginamas su legendiniu Arvydu Saboniu. Dabar jaunojo vidurio puolėjo akcijos tik dar labiau kyla.
- Esi vadinamas perspektyviausiu ne tik Lietuvos, bet ir Europos vidurio puolėju. Kaip pats save vertini?
- Iš esmės pats savęs taip gerai nevertinu, nes dar nesu toks geras, kaip žiniasklaida, galbūt, išpūtė. Tikrai nežiūriu ir stengiuosi nežiūrėti kaip kas apie mane rašo, kaip ką sprendžia, nes būna ir gerai, ir blogai parašo. Bet jei į kiekvieną dalyką kreipsi dėmesį, tai nieko nepasieksi. Paprasčiausiai stengiuosi tobulėti, eiti į priekį ir dirbti su komanda ir pats asmeniškai.
- Ar per treniruotes, rungtynes pastebi, kad treneris iš reikalauja daugiau negu iš kitų žaidėjų?
- Treneris, žinoma, daugiau reikalauja, nes ant manęs ir dar kelių žaidėjų sustatytas visas komandos žaidimas. Jei aš ar kiti žaidėjai nesužaidžia, tai praktiškai varžybos būna pralaimėtos, nes mūsų komandoje nėra labai daug žmonių, todėl taip paprasčiausiai gaunasi. Aš iš esmės jaučiu, kad iš manęs labai daug reikalauja ir kartais negaliu tiek, kiek iš manęs nori, bet kiek įmanoma dedu visas pastangas tobulėti, kad galėčiau pateisinti visus trenerio lūkesčius.
- Kodėl žaidi būtent 11 numeriu pažymėtais marškinėliais?
- Iš tikrųjų visą laiką žaisdavau 12 numeriu. 11 numeriu žaidžiu už Lietuvos rinktinę. Šiais metais taip gavosi, kad atėjus į „Aisčius“ komandos kapitonas Egidijus Dimša gavo 12 numerį, pažiūrėjau, kad 11 likęs ir pagalvojau, kodėl gi nepaėmus.
- Kokioje komandoje jokiu būdu nesutiktumėte rungtyniauti?
- Tokios iš tikrųjų nėra. Kiekviena komanda yra savotiška ir nežinau, paprasčiausia negalima spjauti į šulinį, nes gali tekti iš jo gerti. Tikrai šiuo metu nėra tokios komandos, būna kad vienos komandos labiau patinka žaidimas, kitos mažiau, bet neskirstau komandų: į tą eičiau, o į tą – nieku gyvu.
- Kokioje komandoje visuomet svajojai žaisti?
- Kaip kiekvienas krepšininkas svajoju žaisti tokiose komandose kaip „Tau Ceramica“, „Barcelona“, CSKA. Tai yra Europos grandai, šiuos klubus įvardinčiau kaip pačią karjeros viršūnę Europoje.
- Kaip manai, ar jau būtum pasirengęs žaisti už Lietuvos vyrų rinktinę?
- Nežinau, ne man spręsti. Jei paims į atranką... Daug darbo ir daug pastangų turi būti įdėta, kad galėčiau tinkamai atstovauti savo šaliai. Dar abejoju, ar sugebėčiau. Stengsiuosi, kiek galėsiu, bet ne aš spręsiu ar vertas. Tam treneriai yra, o aš darysiu savo darbą. Nesu dar pasiruošęs „Žalgiriui“, todėl didžiulis klausimas ar esu pasiruošęs rinktinei.
- Tavo amžiaus karta yra Lietuvos vyrų rinktinės ateitis...Su kuriais bendraamžiais norėtum žaisti Lietuvos vyrų rinktinėje?
- Nenoriu nei vieno išskirti ir nei vieno labiau pripažinti. Išskyrus vieną tarsi nužeminčiau kitus, o to tikrai nenoriu.
- Ar žiūri animacinį serialą „Simpsonai“? Koks veikėjas labiausiai patinka? Kodėl?
- Taip. Kaip tik dabar žiūriu (šypsosi). Dabar tai Homeris patinka labiausiai, kai kuriose situacijoje galima pamatyti ir kažkiek.....na, jis man labai juokingas...
- Koks tavo sportbačių dydis?
- 50,5
- Jau galvoji apie NBA?
- Šiuo metu tikrai ne, nes, kaip matote, esu dar nelabai tvirtas, sliekas kaip sakant (šypsosi). Ten dominuojantis fizinis krepšinis man tikrai yra aukštesnis laiptelis nei aš esu dabar, todėl abejoju, kad aš ten artimiausiu metu būsiu.
- Koks tavo pažymių vidurkis?
- Dabar apie aštuonis, anksčiau buvo geresnis, pernai buvo apie 8,6. Šiais metais suprastėjo, nes turiu daugiau išvykų, daugiau kelionių, prisidėjo rytinių treniruočių, į kurias būtina eiti. Mokytojai nepažiūri pro pirštus? Žiūrint kaip...Būna taip, kad neatsiskaitai kontrolinio ir leidžia už savaitės ar dviejų parašyti...Didelių nuolaidų nėra.
- Ar gavęs tikrai patrauklų pasiūlymą sutiktum žaisti „Lietuvos ryto“ komandoje ? Ar, kaip kaunietis, iš principo neitum į Vilniaus ekipą?
- Principai čia ne tas dalykas, kuriais turi vadovautis krepšininkas, žiūrėdamas į savo ateitį. Man nėra skirtumo, nes už abi (už „Žalgirį“ ir už „Lietuvos rytą“) komandas sergu. Tik kaip sakiau, nematau kol kas savęs tose komandose, nes ten aukštesnio lygio žaidėjai nei aš pats.
- Kaip manai, tavo ūgis tai dovana ar visgi sunki našta. Kalbu ne vien apie krepšinį...
- Man asmeniškai nėra našta. Kai vaikas buvau tai iš pradžių kažkiek kompleksuodavau, bet dabar man visiškai nėra jokio komplekso. Kartais būna, kai vaikštau su draugais, jie vis pastebi, kad į mane dažnai žiūri dėl mano ūgio. Bet aš net nepastebiu tokių dalykų, neatkreipiu dėmesio. Man tarsi ir garbė, juk visi mažiukai, o aš toks aukštas, išskirtinis esu (juokiasi).
O susirasti drabužių ar kitų dalykų nesunku, nes šiais laikais viskas įmanoma, tik pinigų reikia turėti.
- Jei manęs neįvertina treneris, nepasitiki manimi, ar verta man lankyti treniruotes, nors dėl to nukentėjo mano mokslai?
- Galiu tik tiek pasakyti , kad šioje situacijoje sunku...Man irgi buvo sunku, kai sportavau su metais vyresniais.. Iš tikrųjų reikia dėti didžiules pastangas dirbant individualiai, turi treneris matyti tas pastangas. Žinoma, sunkiau pasireikšti tiems, kurie gauna mažiau laiko aikštelėje, jiems save parodyti sunkiau, bet manyčiau didelis darbas parodys ir duos rezultatų, jų negausi iš karto. Po kažkiek laiko ir treneris pastebės.
- Kaip taip efektyviai pagerinai savo tritaškį metimą? (LKL: 58.3%, SEB BBL: 36.8%)
- Kaip ir kiekvienas labai daug dirbu. Nebuvo jis niekad geras labai, neblizgėjo. Gauni metimus, stengiesi mesti iš tritaškio ar dvitaškio. Aš nuo pat vaikystės treniruodavausi mesti tiek nuo dvitaškio, tiek nuo tritaškio zonos. Anksčiau būdavo silpniau pataikydavau, dabar varžybose labiau pasitiki, tai pasiseka įmesti.
- Penki žodžiai apie save.
- Saldumynų neprivalgęs krepšininkas (juokiasi). Tikrai labai mėgstu saldumynus!
