Tai ji sakė pabrėždama, kad Lietuvoje vaistų kelias, kol jie patenka į kompensuojamųjų sąrašą ir paskiriami ligoniui, yra itin ilgas, todėl žmonės ne visada laiku sulaukia tinkamo, modernaus gydymo, o kartais vaistų iš viso nesulaukia.
„Kelia daug abejonių, kai Europoje vaistas turi aukštą terapinę vertę, bet Lietuvoje jis turi labai mažą terapinę vertę. Kas nustato, kuo remiantis ir kodėl tas vaistas yra nekompensuojamas? Kodėl Europoje kelias ( kol vaistas įtraukiamas į kompensuojamų sąrašą) yra ženkliai trumpesnis – 3-4 šimtai dienų, o Lietuvoje 1,3-1,5 tūkst., o yra ir iki 8 metų“, – kalbėjo D. Mikutienė. Lygindama Lietuvą su Europos šalimis, ji klausė, ar tose komisijose dirbantys žmonės pasirengę prisiimti atsakomybę, ar viskas tinkamai įvertinama.
Kurioziniais ji pavadino ir atvejus, kai vaistas skiriamas vienai ligai gydyti, bet juo negalima gydyti kitos ligos, arba išleidus ligonį gydytis į namus, vaistas jam jau nekompensuojamas.
A. Bilotaitė: ten didžiuliai pinigai, bet „stovintį vandenį" reikia pajudinti
Seimo Antikorupcijos komisijos Sveikatos darbo grupės pirmininkės Agnės Bilotaitės teigimu, bėdos kompensuojamųjų vaistų sektoriuje tikriausiai atsiranda dėl to, kad čia sukasi labai dideli pinigai.
„Vaistų kompensavimui skiriama 800 mln. litų, tai didžiulė suma, ir iš to matyt vėliau ir atsiranda bėdos. Man ji (sistema) ji panaši į stovintį vandenį, o jūs žinote, kas atsitinka su stovinčiu vandeniu“, – sakė ji.
Pasak A. Bilotaitės, esminė problema slypi komisijų, ekspertų, darbo grupių reglamentavime, „kurios tikrai nėra skaidrios ir kelia daug įtarimų“. „Didžiulė problema yra interesų grupės“, – pridūrė ji, pastebėdama, kad tų, kurie vadovaujasi etiškais principais, „procedūros užtrunka gerokai ilgiau Sveikatos apsaugos ministerijoje“.
„Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) turėtų išnagrinėti sistemines problemas Sveiaktos apsaugos ministerijoje – susijusias su su darbo grupėmis, su ekspertų grupėmis, nes labai dažnai tuo manipuliuojama, ir pateikti rekomendacijas“, – sakė ji, pabrėžusi, kad problemų sveikatos apsaugos sitemoje yra ne tik vaistų sektoriuje.
„Suprantu, kad tai yra didžiuliai pinigai, didžiuliai interesai, bet tą stovintį vandenį reikia pajudinti“, – sakė A. Bilotaitė.
Brangiai gydyti pigiau, nei mokėti pašalpas
„Sveikatos apsaugos ministerijo duomenų bazė nėra susieta su „Sodros“ apdraustųjų registru. Kaip tada galima įvertinti, kaip efektyviai gydomi žmonės, sergantys viena ar kita liga, kokia yra našta biudžetui ir kuo remiantis vertinamas vaisto efektyvumas? Čia myli nemyli? Ar loterija?“, – klausė D. Mikutienė.
Jos teigimu, pavyzdžiui, reumatoidinio artrito gydymui skiriama 11 mln. litų, o pašalpoms ir kitoms išmokoms 390 mln. litų. Todėl institucijos turėtų bendradarbiauti ieškodamos efektyvesnių, nors ir brangesnių gydymo būdų, nes greičiau pagyjantys ligoniai leistų sutaupyti pinigus, išleidžiamus pašalpoms.
„Local American Working Group“ (LAWG) atstovas Arnas Vozbutas pabrėžė, kad vaistų įteisinimo mechanizmas „dėl įvairių biurokratinių ir neaišku dėl kokių dalykų užtrunka tūkstančiais dienų, mes nežinome kodėl (…) o ligoniai negauna tų vaistų, kurių jiems reikia tuo metu“. Pasak jo, dalis problemų kyla dėl to, kad yra uždara komisijų ir ekspertų sistema, kuri įtakoja ir vertinant ekonominę naudą.
„Vaistas turi būti vertinamas ne pagal kaštus, kiek tai kainuos, bet pagal tai, ar naudinga visuomenei jį pirkti, ar jis padės pagerinti sveikatą, ar sumažės nedarbingumo pašalpų“, – sakė jis, siūlydamas įtraukti į vaistų vertinimo procesą ir Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, nes Sveikatos apsaugos ministerija vertina vaistus „atsižvelgdama tik į savo biudžetą“.
D.Mikutienės teigimu, dabar kad rengiamos Farmacijos įstatymo pataisos, kurios turėtų kompensuojamųjų vaistų sektorių padaryti skaidresnį. Apie tai diskutuojama ir penktadienįSeime vykstančioje konferencijoje „Vaistų politika Lietuvoje“, skirtoje aptarti vaistų kompensavimo tvarką, pacientų interesus, naujausias vaistų kompensavimo tendencijas Europoje.
