Šiandien mūsų karalystėje didelė šventė. Visi miestelėnai ir kaimo gyventojai, metę darbus, plaukia į didžiąją miesto turgaus aikštę. Visi grūdasi, stumdosi, kiekvienas nori iš kuo arčiau matyti egzekuciją. Pasidabinę mantijomis ir mandatais rūmų didikai renkasi ložėje. Kiekvienas su nekantrumu laukia, kada galės patenkinti savo gyvūlišką instinktą – kraujo troškimą. O kur dar smalsumas ir piktdžiuga bei savojo ego paglostymas. Ir štai, prasideda - sudūduoja fanfaros, minia nuščiūva, karalienė prisislenka fotelį arčiau televizoriaus ( nes vyksta tiesioginė transliacija nuo ešafoto). Koks skirtumas, kad šiandien niekas nedirbs. Karalystė, matyt, labai turtinga, tiek šventinių dienų kalendoriuje rastum gal tik Mumbu Tumbu genties kalendoriuje, tad dar viena kava ir aptarinėjimais paremta nedarbinga diena liaudžiai – tikras smagumas. Svarbiausia – duokite kraujo.
Rūmų didikai supranta, kad jau turi mesti miniai kaulą, nes ir taip keleto saviškių neatidavė teisti, o trečiam tik lazdų išrašė, nes per greitai lakstė ir gąsdino vietinius gyventojus ir gyvulius. Tauta nesupras, jei nebus rasti kalti dėl visų blogybių. Trauktis nėra kur.
Suskamba gongas ir ant ešafoto įrengtoje tribūnoje pasirodo kandeliabrais ir regalijomis pasidabinęs rūmų vyriausiasis teisėjas Povilas teisingasis. Išraito savo atsineštą ritinėlį su nuosprendžiu ir su pasimėgavimu net pasičepsėdamas skaito apie dviejų netikėlių nuodėmes. Verdiktas – atimti mandatus viešai be teisės sugrįžti į rūmus. Minia net suūžia iš pasitenkinimo. Juk kaip smagu, kai kam nors nepasiseka, nes kodėl man vienam turi nesisekti? Sėdžiu per dienas ant sofutės su laikraščiu rankoje, valstybė moka man tiek mažai už tą gulėjimą, kad net kompensuojamų vaistų pragulų pasigydymui neįperku, pfiu tokią valdžią, nieko neduoda.
„Valdžia turi apsivalyti!“, - girdisi krikščioniškų vertybių saugotojos (skiriamieji ženklai – trišakis ir ragai) treptelėjimas aukštakulniais. „Tegul juos karia, mes gražiau prieš minią atrodysim“, - šnabždasi du socialinės teisybės puoselėtojai prie kavos aparato. Pasigirsta daina: „Ramštadrylia oilia, ramštadrylia dra la la (dainos tekstas neišverčiamas)“ ir minia įsisiūbuoja. Karalienė pasimuisto fotelyje, lyg dar būtų indulgenciją kokią suorganizavusi, nes tie senieji didikai jai nepatinka, puola čia tuos jauniklius patys iki ausų fekaluoti. Bet kelio atgal nėra, karalienė bevelytų visus tuos didikus išvaikyti ir viena karaliauti, tik kas skiedras rinks po nelaimių ar ekonominių sunkumų? Kas bus molinės reitingų lentelės apačioje? Ne... Lai karia.
Nuoširdžiai besilaikantys tikėjimo tiesų muistosi, prisimena, kad tokių pačių darbelių senieji kasdien prikurpdavo, o dabar teisuoliškais veidais postringauja apie moralę ir konstitucinę dvasią. Bet negi pulsi į atlapus rėkdamas – sustokite, jūs nežinot, ką darot!? Labiau išsimokslinę net stėrsta, kiek jie pamena, tokios egzekucijos Europa nematė, tik Amerikoje buvo viena už prekybą karalystės ginklais ir briliantais. O čia vienas ne į tą kėdę atsisėdęs pakėlė dvi rankas, kitas tuo metu nusitrenkė biesai žino kur ir po to dar memlena, kad negavo arklių kinkinio. Pakarti – ne ktaip! ,
Tai va, mieli karalystės gyventojai, taip mes ir gyvename. Supriešinti, pikti, nepatenkinti ir pagiežingi. Ne visi, tikrai ne visi. Bet, kaip žinia, protingi, tolerantiški, suprantantys ir neskubantys teisti dėl niekų, patyli ir pasilaiko savo nuomonę sau, o bepročiai rėkia garsiai. Kol jūs čia žiūrite šitą prastai režisuotą „performansą“, galbūt be jūsų žinios ir valios pareiškimo pradedamas statyti milžiniškas objektas, prieš kurį Valdovų rūmai bus kaip šuns būda. Viskas – dūmų užsklanda, už kurios oligopolijos dėlioja savo dėliones, nes jų rankose pinigai, politikai ir žiniasklaida. Galiu lažintis, kad iš kiekvieno galima sulipdyti jei ne nusikaltėlį, tai nusidėjėlį – 100 procentų. Geros dienos ir smagaus žiūrėjimo, kaip teisieji už procedūrinius pažeidimus nusidėjėlius teis. Kaip sakė didysis Osia: „Posėdis prasideda, ponai prisiekusieji.“
Donalda Meiželytė
