Panašu, kad Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo muzikiniai skoniai gerokai skiriasi, bet ar tai ką nors sako apie politinę orientaciją?
Rusijos žiniasklaida noriai cituoja „Reuters“ pranešimą apie tai, kad vasario 11 d. Valstybiniuose Kremliaus koncertų rūmuose 15-tajam „Gazpromo“ gimtadieniui (galima pajuokauti, kad „Gazpromas“ yra turtingiausias Rusijos paauglys) skirtoje šventėje koncertuos roko veteranai „Deep Purple“.
Tačiau svarbus šiuo atveju yra ne tiek ikoninis muzikantų vardas (Maskvos skambiais vardais nebenustebinsi), kiek nuoširdus „beveik neabejotinai Rusijos prezidentu tapsiančiu“ („Reuters“ korespondento išsireiškimas) dabartinio vicepremjero ir „Gazpromo“ valdybos pirmininko Dmitrijaus Medvedevo prisipažinimas, kad „Deep Purple“ dar nuo jaunystės laikų yra jo mėgstamiausia grupė. Prezidento rinkimų favoritas taip mėgsta dainos „Smoke on the Water“ atlikėjus, kad praėjusiais metais, anot rusų žiniasklaidos, kartu su kitais politikais ir verslininkais surengė Maskvoje uždarą buvusio „Deep Purple“ vokalisto koncertą. Reikia manyti, kad tai buvo vienos iš jaunystės svajonių įgyvendinimas.
Kad Medvedevas taps nauju Rusijos Federacijos prezidentu, neabejoja ne vien „Reuters“ korespondentas. Ir todėl kiek nostalgiškas Medvedevo atviravimas neatrodo toks nekaltas. Kokia yra tikroji šios naujienos žinia, viešųjų ryšių specialistų taip mėgstamas message? Štai šito niekas kažkodėl neanalizuoja.
O tikroji žinia yra, manyčiau, pakankamai paprasta ir net banali. Medvedevas yra „savas“. Žmogus, kuris turi savo hobius, jaunystės prisiminimus ir sentimentus. Kitaip sakant, viskas, kas žmogiška, jam nesvetima. Apie V. Putiną įvaizdžio kūrėjai ir oficiozinė rusų žiniasklaida (o tai beveik vienas ir tas pats) be perstojo konstravo iš esmės tą pačią žinią. Kitas klausimas, kam ši žinia šįkart yra adresuojama.
Panašu, kad kiek kitai auditorijai, nei V. Putino atveju. Putino personažas Rusijos žiniasklaidoje primena postsovietiniam kontekstui adaptuotą „Renesanso žmogaus“ idealą – viską jis moka: ir naikintuvą pilotuoja taip, lyg visą gyvenimą būtų skraidęs, ir ant tatamio jaunimui šį tą dar gali parodyti, ir srauniose upėse žvejoja kaip Dievas, demonstruodamas pavydėtino grožio torsą. Ir viskas jam tinka: karinio jūrų laivyno uniforma, kimono, piloto šalmas. Universalus žmogus, galintis rasti bendrą kalbą su bet kuriuo Rusijos Federacijos piliečiu, „pirmas iš lygiųjų“.
Medvedevo atveju akcentai kitokie. Štai, pavyzdžiui, „Newsru.com“, cituodama jo interviu vienam rusų žurnalui, primena, kad vicepremjeras prisipažino, jog yra melomanas, mėgsta vinilines plokšteles (turi visą „Deep Purple“ diskografiją), nuo mokyklos laikų mėgsta sunkųjį roką, o jo mokyklos diskotekoje „sukdavo“ ne kokį nors „Akvariumą“, o heavy metal muziką, pagal kurią jaunasis D. Medvedevas ir jo bendraamžiai net „įsigudrindavo šokti“. Neabejoju, kad tokie vieši prisiminimai turės rezonansą nemažos dalies kartos, kuri mokyklinėse diskotekose ir studentų bendrabučiuose iš magnetinių juostų ir vinilinių plokštelių klausydavosi pusiau uždraustų „Deep Purple“, „AC/DC“, „Iron Maiden“ ir „Black Sabbath“, atstovų galvose. Taip pat spėju, kad ši auditorija kiek skiriasi nuo Putino mėgstamų „ura-patriotizmo“ dainių – „Liube“ rebiatų – gerbėjų būrio.
Nemanau, kad Medvedevas „sufabrikavo“ savo nostalgiją jaunystei ir meilę „Deep Purple“. Tikiu, kad minėtame interviu jis papasakojo tikrus savo biografijos faktus. Kita vertus, labai abejoju, kad tai turi ką nors bendro su politika ir būsima Rusijos politine orientacija. Ir kartu įtariu, kad būtent tokių „nostalgiškų“ ir „žmogiškų“ dalykų „prasukimas“ žiniasklaidoje, o ne atviros priešrinkiminės kampanijos, debatai ir realios politinės programos šiandieninėje Rusijoje ir daro įtaką visai politikai bei lemia žmonių pasirinkimą. Palyginkime priešrinkiminę atmosferą Rusijoje ir JAV bei jos nušvietimą žiniasklaidoje. Ar jaučiasi skirtumas? Jei vienur laukiama „didžiojo įvykio“, kitur tas įvykis tarsi anonsuotas a priori, ir dabar reikia paversti to įvykio „kaltininką“ patraukliu, daugumai artimu gyvenimo būdo žurnalų ir visos kitos žiniasklaidos personažu.
Gal „Leo LT“ (jei ši mega-bendrovė visgi bus įkurta) savo įkūrimo proga vertėtų surengti Fluxus akciją, o jo busimam vadovui – viename kitame interviu paminėti, jog jaunystėje žavėjosi Jurgiu Mačiūnu, kad visas šis projektas įgytų didesnį Lietuvos visuomenės (ar bent jau tam tikros jos dalies) pasitikėjimą? Galėtų suveikti.
