Nugaros išvarža 28 metų D.Lavrinovičiui sugadino visą sezoną. Po bronzinio Europos čempionato aukštaūgiui krepšinį teko pamiršti keliems mėnesiams. Į aikštę Kazanės „Uniks“ krepšininkas grįžo tik gruodžio mėnesį, tačiau iškart priminė apie save ir tapo kertiniu Tatarstano komandos akmeniu.
Sėkmingą D.Lavrinovičiaus sugrįžimą sustabdė Rusijos realybė. Po ilgų ir varginančių kelionių į Krasnojarską ir Novosibirską jam atsinaujino nugaros skausmai, dėl kurių teko praleisti svarbiausias sezono dvikovas. „Tos kelionės buvo viena iš svarbiausių priežasčių. Labai sunku, kai po 10 valandų praleidi ankštoje lėktuvo sėdynėje. Tiek mano nugarai ir tereikėjo“, – dienraščiui sakė D.Lavrinovičius.
Lietuvis tik nuo suolo stebėjo, kaip „Uniks“ pralaimi ULEB taurės ir Rusijos čempionatų ketvirtfinaliuose. Tačiau būtent tuomet apsisprendė, kad ilgiau tverti nebegali, todėl gulsis po chirurgų skalpeliu.
„Daktarai sako, kad galima ir išvengti operacijos, bet negarantuoja, kad trauma neatsinaujins. Nugaros skausmai mane persekioja dvejus metus, išvarža vis didėja, todėl nusprendžiau daugiau nebelaukti“, – savo apsisprendimą motyvavo vidurio puolėjas.
Su dideliu būriu medikų, tarp jų – ir Lietuvos rinktinės gydytojais, konsultavęsis krepšininkas ant operacinio stalo gulsis šią arba kitą savaitę. Savo sveikatą lietuvis žada patikėti Vokietijos arba Izraelio medikams.
Nesijaučia nuskriaustas
Paprastai po nugaros išvaržos operacijos sportininkams atsigauti reikia trijų keturių mėnesių. D.Lavrinovičius nusiteikęs optimistiškiau ir mano, kad gali atsistoti ant kojų per aštuonias savaites.
„Bet tam reikia, kad operacija pavyktų labai sėkmingai. O tada jau viskas priklausys nuo manęs paties, kaip seksis reabilitacija“, – svarstė D.Lavrinovičius. Jis ir šiuo metu, nors negali žaisti krepšinio, sportuoja pagal individualią programą, nuolat varsto treniruoklių salės duris, plaukioja baseine.
212 cm ūgio milžinui atkaklumo galėtų pavydėti bet kuris krepšininkas. D.Lavrinovičiui per karjerą dukart buvo trūkę kairiojo kelio kryžminiai raiščiai, lūžęs kairės rankos riešas, bet žaidėjas visada aplenkdavo reabilitacijos programų grafiką.
Kad ir koks atkaklus būtų D.Lavrinovičius, šansų, kad jis galės rungtyniauti Pekino olimpiadoje, yra labai mažai. „Kol kas sunku pasakyti, žiūrėsime. Tačiau realu, kad išgyti nespėsiu. Labai norėčiau padėti Lietuvai, bet turbūt nepavyks. Ir pats nenorėčiau važiuoti, jei nebūsiu pasirengęs žaisti. Nenoriu užimti kieno nors vietos. Kam rinktinei reikalingas toks žaidėjas, kuris negali žaisti visa jėga? Geriau tegul žaidžia jaunesni, kurie gali atiduoti visus 100 procentų jėgų“, – aiškino D.Lavrinovičius.
Apie olimpiadą aukštaūgis kalbėjo be didelių emocijų, nors traumos jam trukdo pasirodyti antrose žaidynėse iš eilės. Atėnų olimpiadą D.Lavrinovičius praleido dėl kryžminių raiščių traumos. „Nesijaučiu labai nusivylęs ar nuskriaustas. Būčiau labiau nusivylęs, jei nuvažiuočiau į Pekiną ir negalėčiau padėti Lietuvai. O kad pats nedalyvausiu – ne tragedija“, – gana ramiai tarstelėjo aukštaūgis.
Nežino, ar liks Rusijoje
Nors D.Lavrinovičius savo vaidmens stengiasi nesureikšminti, Lietuvos „Svajonių rinktinės“ projektas patyrė pirmą svarbų smūgį.
Lietuvio trauma buvo dar didesnis smūgis Kazanės „Uniks“ komandai. Vienas turtingiausių Rusijos klubų, netekęs D.Lavrinovičiaus, pirmą kartą per pastaruosius aštuonerius metų nepateko į geriausių šalies čempionato komandų ketvertą.
„Visi labai nusivylę. Į ketvertuką būtinai turėjome pakliūti – ir pagal žaidimą, ir pagal sudėtį. Nežinau, kodėl nepavyko. Gal ir mano trauma buvo labai ne laiku, komandai nepavyko pakeisti žaidimo, – samprotavo D.Lavrinovičius. – Tikiuosi, kad vyrai nenuleis rankų ir susikaups. Reikia užimti bent penktą vietą, kad kitais metais galėtume žaisti ULEB taurės varžybose.“
Tačiau pats apie kitą sezoną lietuvis kalbėjo atsargiai. Rusijos žiniasklaidoje jau pasirodė pranešimų, kad D.Lavrinovičius nebepratęs sutarties su „Uniks“, tačiau krepšininkas nelinkęs užbėgti įvykiams už akių.
Gali būti, kad D.Lavrinovičiaus karjera pakryps į Sieną, kur „Montepaschi“ gretose šį sezoną puikiai debiutavo jo brolis dvynys Kšyštofas. Italijos klubo vadovai lyg ir neoficialiai prisižadėjo, kad šią vasarą bandys vėl sujungti brolių tandemą.
Darjušas šiuo klausimu išliko mįslingas: „Džiaugiuosi, kad broliui gerai sekasi. Bet geriems žaidėjams visur gerai sekasi. O kalbant apie mane – kol kas nieko negaliu pasakyti, reikia palaukti sezono pabaigos. Tada bus matyti, ką siūlys Kazanė, ką – kiti klubai.“
