Dabartinis valdžios atotrūkis nuo visuomenės - beveik kaip 1940-ųjų okupacijos išvakarėse, kai žmonės neturėjo informacijos apie tai, kas vyksta valdžios viršūnėse.
Taip Eltai tvirtino Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys, lygindamas valstybės institucijas su lėktuvų "juodosiomis dėžėmis", iš kurių visuomenė neišgauna informacijos apie rūpimas problemas, skandalingus reiškinius.
D. Kuolio požiūriu, Lietuvos politika patiria nuosmukį, joje įsigali cinizmas, o per prezidentinę krizę lauktas tradicinėmis vadinamų partijų atsinaujinimas neįvyko.
"Maža to, ydingą Rolando Pakso komandos elgseną perėmė kitos politinės jėgos. Dėl to mūsų viešasis gyvenimas tampa vis ciniškesnis, politika vis labiau virsta tik atgrasiu "reikalų tvarkymu". Regis, nedaug trūksta, kad prie tiesos priartėtų liberalcentristų lyderio žodžiai, kad per dideli moraliniai reikalavimai kelia grėsmę valstybei. Beje, kitų politikų neginčijami tokie teiginiai kuria dabartinio politinio lauko orientyrus", - sakė D. Kuolys.
Anot jo, ne tik partijų abejingumas moralei, bet ir antisemitiniais išpuoliais bei rašiniais apie tariamus gėjus garsėjanti žiniasklaidos atmaina prisideda prie viešojo gyvenimo nuosmukio.
Pilietinės visuomenės institutas veikia antrus metus. Kokias išvadas apie esamą visuomenės būklę padarėte per tą laiką?
Institutas ėmėsi ir visuomenės tyrimų, ir pilietinių iniciatyvų. O tyrimų išvados rodo pilietinį mūsų visuomenės silpnumą. Juo net išsiskiriame iš kitų Europos valstybių.
Kita vertus, Lietuvos visuomenė turi nemažą potencialą laisvėti, kurti pilietinio solidarumo ryšius, padoresnę socialinę tvarką. Regionuose stiprėja bendruomenės. Vietos jaunimas, kultūros, verslo, politikos žmonės jungiasi į bendrus diskusijų klubus, kuriuose gyvai svarsto įvairius valstybės gyvenimo klausimus.
Viešoji erdvė dar nėra lietuviams tapusi visiškai svetima. Regis, pilietinės visuomenės idėja dar gali mus telkti bendrai konstruktyviai veiklai.
Kokias didžiausias problemas matote šios idėjos įgyvendinimo kelyje?
Tai pirmiausia per menkas Lietuvos žmonių savarankiškumas. Teisus istorikas Edvardas Gudavičius, lygindamas šiandienos Lietuvą su dvaru ir baudžiauninkais.
Sykiu mūsų visuomenė pernelyg menkai asocijuota ir organizuota, ji dar neįstengia savarankiškai kurti pageidaujamos socialinės tvarkos, ginti ją palaikančių vertybių ir principų nuo valdžios ir ekonomikos diktato.
Itin mažas lietuvių dėmesys politikai kaip viešųjų reikalų tvarkymui, menkas politinis dalyvavimas. Atkurta Lietuvos Respublika mums, kaip kadaise Veimaro respublika vokiečiams, dar netapo sava. Mes dar nesijaučiame esą atsakingi jos šeimininkai.
Iki šiol neatradome pagrindinio pilietinės visuomenės stiprybės šaltinio - jos gyvo ryšio su Respublika. Be tokio ryšio visuomenei nuolat grės neribotos valstybinės valdžios ir ekonomikos galios diktatas.
Šiandien politinės ir ekonominės galios centrų elgesys visuomenės atžvilgiu nėra korektiškas. Visuomenė turėtų tai ne tik pastebėti, bet ir mėginti šią padėtį taisyti.
Kaip pasireiškia ekonomikos diktatas?
Jam kelią atveria visuomenės įsitikinimas, kad pinigai lemia viską, kad kartą paleistas suktis laisvos rinkos mechanizmas gali savaime išspręsti visas mūsų problemas.
Žinoma, ūkinė laisvė, laisva rinka - būtina sąlyga pilietinei visuomenei atsirasti. Tačiau suabsoliutinę ekonomikos galią, paklusę vien jos logikai, greitai priartėjame prie Platono nusakytos oligarchinės santvarkos. Jei neatskirsime viešosios erdvės nuo verslo, jos tiesiog neteksime.
Perdėtai sureikšminę verslui būdingą konkurencijos principą, prarandame bendros naudos, viešojo gėrio supratimą, solidarumo ir socialinio teisingumo vertybes, kuriomis remiasi pilietinė visuomenė ir demokratinė valstybė. Taip mūsų atkurta Respublika gali greitai virsti tik laisvąja ekonomine zona.
Nuostata, kad vienintelis socialinės tvarkos šaltinis esanti laisva rinka, yra tokia pat infantili, kaip ir pasikliovimas valdžios malone, atsidavimas jos diktatui. Ir vienas, ir kitas įsitikinimas gali vyrauti tik infantilioje, nesavarankiškoje, savimi nepasitikinčioje visuomenėje.
Ar mūsų visuomenei toks infantilumas būdingas?
Taip, šiandien mes turime infantilių bruožų. Dera tai pripažinti, bet nebūtina su tuo susitaikyti.
Kas yra pilietinė visuomenė?
Tai savarankiška laisvų asmenų visuomenė, jungiama bendrų pilietinių vertybių. Pilietinės visuomenės idėja susieja asmens autonomijos ir pilietinio solidarumo principus.
Tai idealus vaizdinys,Vakarų kultūroje turėjęs ir iki šiol turintis normatyvinę, socialinę bei politinę tikrovę kuriančią galią. Kitas klausimas - ar jis dar pajėgia žadinti mūsų, dabarties lietuvių, vaizduotę, ar gali būti mūsų kuriamos tvarkos modeliu? Šį vaizdinį postmodernioje erdvėje lengva sukompromituoti, paversti dar vienu viešųjų ryšių žaisliuku. "Pilietinė visuomenė" gali tapti tuščiu politiniu lozungu ar figos lapu tikriesiems galios grupių interesams pridengti. Šiandien apie pilietinę visuomenę kalba ne tik Vaclavas Havelas ir Valdas Adamkus, bet ir Vladimiras Putinas.
Pilietinė visuomenė neretai vaizduojama kaip savo interesus gerai suvokiančių ir juos politiškai veiksmingai išreikšti gebančių individų visuma. Kaip vertinate šią sampratą?
Tokia samprata turi savo tradiciją, bet nėra pakankama. Ji mėgina išsiversti be viešojo gėrio vertybės ir aiškina visuomenę vien kaip konkuruojančių interesų grupių junginį. Esą užtenka, kad šios grupės grumtųsi pagal nustatytas politines taisykles.
Tokia pilietinės visuomenės samprata atrodo mažiau naivi, labiau realistiška. Bet kyla abejonių, ar ji gali suteikti tautai ryškesnę bendros ateities perspektyvą, tvirčiau susieti jos narius pilietinio, socialinio solidarumo ryšiais.
Ar be tikėjimo bendra Lietuvos gerove ir laisve mes būtume įstengę atkurti ir įtvirtinti nepriklausomą valstybę? Ar tautos vien kaip skirtingų interesų grupių visumos vaizdinys būtų buvęs pakankamas mūsų moralinės galios šaltinis? Beje, jokių išorinių jėgų, jokio stipraus į nepriklausomybę "stumiančio" ekonominio variklio tąsyk nebuvo ir negalėjo būti.
Lygiai taip pat ir šiandien - nėra išorinių jėgų, kurios savaime "stumtų" Lietuvą į pilietinę visuomenę. Tik mūsų pačių valia susikurti darnesnį, solidaresnį gyvenimą Lietuvoje gali paskatinti atsigręžti į pilietinės visuomenės vaizdinį kaip siektiną tvarkos modelį.
Per Rolando Pakso skandalą tikėtasi, kad bent jau vadinamosios "tradicinės" partijos, lyg ir pretendavusios į pilietinės visuomenės kūrimo pirmūnes, atsinaujins, apsivalys ir parodys civilizuotos bei moralios politikos pavyzdį. Kaip vertinate jų pasiekimus?
Deja, lauktas politikos atsinaujinimas neįvyko. Maža to, ydingą R. Pakso komandos elgseną perėmė kitos politinės jėgos. Dėl to mūsų viešasis gyvenimas tampa vis ciniškesnis, politika vis labiau virsta tik atgrasiu "reikalų tvarkymu". Apie bendrus tautos ir valstybės interesus partijos kalba vis droviau ir rečiau.
Regis, nedaug trūksta, kad prie tiesos priartėtų liberalcentristų lyderio žodžiai, kad per dideli moraliniai reikalavimai kelia grėsmę valstybei. Beje, kitų politikų neginčijami tokie teiginiai kuria dabartinio politinio lauko orientyrus.
Šiandien esame verčiami stebėti, kaip socialdemokratų valdžia viešai išsižada pamatinių socialdemokratijos idealų, o jos lyderis kasdien išpažįsta tautai vis naujas savo negalias. Matome, kaip Vilniaus statybų duobėse baigiamas laidoti lietuviškasis liberalizmas, kaip opozicijos lyderis iš politikos darytojo tampa puikiu politikos apžvalgininku.
Ką, jei ne politikos nuopuolį, liudija su nusikalstamu susivienijimu susijęs ir policijos generalinį komisarą šiandien iš pareigų verčiantis vidaus reikalų ministras, arba parlamentaras, kuriam viešai mesti ir iki šiol nepaneigti kaltinimai užsakius žmogžudystę? Civilizuotoje šalyje prokuratūra nedelsdama būtų tokius dalykus ištyrusi ir davusi visuomenei aiškius atsakymus. Visa tai - liūdni politinio gyvenimo krizės vaizdai.
Kaip priėjome prie tokios politinio gyvenimo būklės?
Manau, iš dalies ją lėmė mūsų politinio elito silpnumas. Elitas pakankamai neįvertino nuolatinio sąžiningo dialogo su visuomene būtinybės. Net ir didesnės patirties turinčios partijos buvo pradėjusios tikėti, kad įmanoma valstybę valdyti be glaudesnio ryšio su visuomene.
Politinio dialogo stygius neleido kiek stipriau viešajame gyvenime įsitvirtinti "senosioms" partijoms. Paaiškėjo, kad neskaidrios kilmės pinigų ir viešųjų ryšių pagalba lengva sujaukti nebrandžią politinę Lietuvos erdvę, pradėti joje valstybei pavojingus žaidimus.
Mūsų valstybės institucijos ima panašėti į "juodąsias dėžes", iš kurių visuomenė negali išgauti išsamesnės informacijos apie bendrus valstybės reikalus. Jos nesijaučia visuomenei atskaitingos.
Antai nesibaigianti koncerno EBSW istorija: tiek metų tirta, o iki šiol dar neatsakyta į esminius su ja susijusius klausimus. Kas iš tikro koncerną valdė, kokia žala valstybei padaryta, kur nukeliavo iš visuomenės pasisavintos lėšos?
Šie klausimai net ima atrodyti nekorektiški. Kaip ir klausimai dėl išvogtų "Sodros" duomenų bazių, "Mažeikių naftos" likimo, uždarytų archyvų. Net nesmagu teirautis, kodėl Kultūros ministerija pagarbiai pasikabino Aleksandro Gudaičio-Gudzevičiaus, buvusio LSSR saugumo šefo, portretą.
Dabartinis atotrūkis tarp valdžios struktūrų ir visuomenės - pragaištingas. Jis nemaloniai primena 1940 metų išvakares, kai visuomenė neturėjo informacijos ir nesuvokė, kas vyksta valdžios viršūnėse, kodėl priimami vieni ar kiti sprendimai.
Ar Lietuvos žiniasklaida prisideda prie pilietinės visuomenės formavimosi? Kaip vertinate dabartinius procesus žiniasklaidoje?
Lietuvos žiniasklaida - įvairi. Joje yra gabių žurnalistų, analitikų, komentatorių, principingai keliančių dabarties problemas ir sulaukiančių deramo visuomenės dėmesio. Pilietinį dialogą su visuomene, kurio vengia nemaža dalis politikų, palaiko kai kurie žurnalistai.
Kita vertus, matyti tendencijų, kai žiniasklaida ima aptarnauti viešųjų ryšių akcijas, kurias rengia atskiri politinės ir ekonominės galios centrai. Tas tendencijas stiprina ir skelbiamas įsitikinimas, jog galima išmokyti ar išmokti žurnalisto amato, nekeliant šio amato paskirties, ginamų vertybių, santykio su visuomene klausimų. Tarsi mokytume kareivį šaudyti, vengdami atsakyti - į ką ir kodėl.
Antai "Respublikos" dienraščio redaktorius Lietuvos radijui yra pareiškęs, kad, jei pažeidžiami jo leidinio interesai, visos gynybos priemonės yra tinkamos. Vadinasi, kai redaktorius nutaria, jog esama pavojaus jo interesams, jis gali nesilaikyti jokių civilizuoto bendrabūvio principų. Gali paminti tiesą, imtis atviro šmeižto, melo, manipuliavimo visuomene.
Tokie vieši pareiškimai ir toks elgesys iš esmės kertasi su civilizuoto gyvenimo normomis. Deja, šių dalykų mes išsamiau nekomentuojame. Vadinasi, lietuvių visuomenė neturi noro ir valios toms nuostatoms prieštarauti, dėl jų diskutuoti. Vengia tai daryti ir pati žurnalistų bendruomenė.
Viešajai erdvei kyla pavojus, kai žiniasklaida tampa tik verslu, tik perkama viešųjų ryšių priemone.
Ar šiuo atžvilgiu padėtis pastaruoju metu gerėja, ar veikiau blogėja?
Gerėjimą įžvelgti sunku. Atvirkščiai - pastaruoju metu žiniasklaida atrodo vis silpnesnė, kai tenka ginti viešąjį interesą. Regis, silpnėja ir jos atsparumas kitų valstybių įtakoms.
Ar esama tai patvirtinančių pavyzdžių?
Į šį klausimą turėtų visuomenei atsakyti mūsų specialiosios tarnybos. Bet jos kaip visada linkusios tylėti. O klausimų kyla.
Pavyzdžiui, kam reikėjo antisemitinių "Respublikos" išpuolių Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą išvakarėse? Ar vien redaktoriui pasismaginti, kaip visuomenę mėgino įtikinti prokuratūra? Kam tarnavo išpuoliai prieš Valstybės saugumo departamento vadovą, kuris dienraščio karikatūrose vaizduotas suspaustais lyties organais ir vadintas gėjumi?
Ar galėtume įsivaizduoti tokį laikraščio elgesį civilizuotoje Vakarų valstybėje? Vargu. Tad dėl kokių priežasčių savo valstybę ir visuomenę stumiame už civilizuotų santykių ribos?
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Vladimiras Laučius.
ELTA
