Neseniai 42 metų gimtadienį atšventusi Džordana Butkutė pyktelėjo pavadinta „lietuviškąja Madonna“. „Esu tiesiog Džordana, nereikia manęs su niekuo lyginti...“, – pataisė moteris, jau virš dvidešimt metų stovinti ant scenos. Paklausta, ar dar nemano pasitraukti iš muzikos, teatsakė, kad iki pensijos – dar toli.
Televizijos projektų kuriamos žvaigždės sužybsi ir netrukus užgęsta, neilgai pasidžiaugusios plojančia publika ir žiniasklaidos dėmesiu. D. Butkutė patikino, kad apie karjeros pabaigą net nepagalvojanti, o ir netradicinis gyvenimo ritmas, nors ir vargina, dar neįgriso.
Nauju mylimuoju Elegijumi neatsidžiaugianti moteris yra prisipažinusi, kad šis žmogus sugebėjo pakeisti jos gyvenimą.
Kaip atšventėte gimtadienį?
Kaip ir dažniausiai nutinka, taip ir šiemet – gimtadienio išvakarėse turėjau koncertą. O kitądien su Elegijumi išvažiavome pasidžiaugti gamta. Labai patinka atsipalaiduoti kur miške ar prie ežeriuko, sode...
Nieko ypatingo neorganizavome: išsikepėme šašlykų, pasivaikščiojome. Nesinori pompastikos – laimei užtenka tik tiek.
Džordana Butkutė (nuotr. Fotodiena)
Gal ką pasižadėjote būsimiems metams?
Žinote, kaip sakoma: „Nori prajuokinti Dievą? Papasakok jam savo planus“. Nieko nei sau, nei kitiems neprisiekinėjau. O ir ką čia prižadėsi? Palinkėjau sau dirbti, tobulėti – kaip ir visąlaik.
Ir mylėti savo artimą. Nepakanka jausmus parodyti tik per Kalėdas ar Valentino dieną, reiktų kas dieną vienas kitam būti gerais. Žinoma, norėčiau, kad ir tų galimybių pabūti ramiai dviese kartu su Elegijumi atsirastų, norisi man jam daugiau dėmesio skirti. Tačiau, metai praėjo, manau jau tapau geresne, belieka nesustoti tobulėti!
Per pastaruosius metus įvyko nemažai permainų jūsų gyvenime. Ar pagaliau jaučiatės laiminga?
Taip, iš tiesų. Šalia turiu mylimą žmogų, mylimą darbą, daug veiklos. Mano, tai yra mūsų, artimieji sveiki, pati dar negalavimais nesiskundžiu. Ar daugiau ko reikia?
Džordana Butkutė (nuotr. Fotodiena)
Ar per tiek metų dar nepavargote nuo scenos?
Bet juk bet kokį darbą dirbant pavargstama. Žinoma, pavargstu, tempas kartais pabosta, bet nei karto nesu pasigailėjusi, kad pasirinkau šį kelią. Patinka tai, ką darau, neįsivaizduoju savęs veikiančios ką kita. O ir sustoti nežadu – iki pensijos dar 20 metų, nemanau, kad anksčiau nustosiu dainuoti.
Ar nesinorėtų bent šiek tiek ramiau gyventi?
Užimtumas didelis, o ir gyvenam ne tokiu tempu, kaip kiti žmonės: kuomet jie keliasi, mes tik einame miegoti. Nėra nustatytų darbo ir poilsio dienų. Atsikeli pavakary ir vėl ruošiesi kitam koncertui, filmavimams, darbui studijoje.
Bet juk niekas su botagu nevaro, su malonumu tai darau. Viskas grįžta bumerangu: atiduodu save žmonėms, jie man savo geras emocijas. Nors po kencertų grįžtu labai pavargusi, tas nuovargis – malonus.
Džordana Butkutė (nuotr. Fotodiena)
Kaip leidžiate laisvą laiką?
Anksčiau labai mėgau megzti, tačiau dabar laisvu laiku nebestoviu prie puodų ir mezgimais nebeužsiminėju. Kiekvieną laisvą minutę, kai dar yra jėgų, mėgstam ištrūkti į kokią nors gražią vietą pasivaikščioti, atitrūkti nuo šurmulio. Tiesą sakant, svajojam apie namą netoli miesto. Grįžus į namus norisi tik ramybės, o miesto triukšmas jau atsibodo.
Nevengiu ir televizorių pasižiūrėti, pasidomėti kaip kiti, kolegos gyvena. Kad ir kokį šokių projektą savaitgalio vakarą pasižiūrėti – tiesiog pavegetuoti.
Išėjusi į gatvę vis dar sulaukiate dėmesio. Neatsibodo?
Niekur nuo šito nepabėgsiu. Žinoma, ne tas žodis, kaip kartais atsibosta – ypatingai žurnalistų elgesys. Parašiau knygą, vis tiek knaisiojasi po asmeninį gyvenimą, klausia kvailų klausimų... Žeidžia, jei papasakoju viena, o parašo visai ką kitą. Tačiau žmonės – tikrai ne. Malonu pasisveikinti, pakalbėti – juk ne į muštynes kviečia. Jei to netekčiau, greičiausiai trūktų...
