Įpasta manyti, jog Jungtinėje Karalystėje gyvenantys lietuviai bendrauja tik su lietuviais ir lieka uždarose bendruomenėse. Tačiau yra nemažai atvykėlių, kurie bendrauja su kitataučiais ne tik darbe. Apie santykius su juos supančiais žmonėmis pasakoja trys Britanijos lietuviai:
Evaldas Krulis (Derbis): Britanijoje gyvenu penkerius metus ir anglų kalbą jau moku. Esu laisvai samdomas stalius, darbas savarankiškas. Tekdavo daug pačiam bendrauti su klientais, taip ir pramokau. Mano draugų tarpe - nemažai užsieniečių, daugiausiai slovakų, su kuriais susipažinau pirmajam darbe. Žaidžiu krepšinį – ten taip pat įsigijau „krepšinio draugų“. Šiaip lengviau bendrauti su kitais užsieniečiais nei su vietiniais. Bendraudamas su anglais, jaučiu “kompleksą" – ne tik dėl kalbos, bet ir dėl to, kad jie, mano nuomone, dviveidžiai. Į akis šypsosi, bet iš tikrųjų, man atrodo, kad jie labai nusistatę prieš kitataučius, nemėgsta jų. Nors nesakyčiau, kad visi tokie... Labai skiriasi jų humoras nuo mūsų, būna, kad, pavyzdžiui, kokio senesnio jų filmo nesi matęs, jau ir nesuprasi vieno ar kito juokelio.
Nesu lenkų megėjas (juokiasi). Jie žiaurūs savanaudžiai, mano nuomone. Aišku, ir čia negalima sakyt, kad visi tokie. Tarp pažįstamų yra ir musulmonų. Jie ne tokie, kaip jų tėvai, „normalūs“: eina į vakarėlius, pramogauja.
Norėčiau pakeisti miestą. Bet čia mane laiko draugai, daugiausiai – lietuviai. Lietuviai liks lietuviais, nors visai norėčiau daugiau draugų anglų, daugiau su jais bendrauti. Jei pakeisčiau miestą, manau, daugiau to bendravimo būtų.
Vytautas Beržanskas (Alfretonas): Viskas priklauso ne nuo to, kokios žmogus yra tautybės. Gyvenu čia 10 metų, čia baigiau mokyklą, universitetą, dabar dirbu advokatu, todėl pas mane draugų lietuvių vienas kitas. Su jais susipažinau žaisdamas krepšinį. Specialiai draugų lietuvių neinu ir neieškau. Daugiausiai bendrauju su žmonėmis, su kuriais baigiau universitetą. Mano sužadėtinė – anglė.
Tai, kad esu lietuvis, visada bus mano dalis. Visada kalbėsiu su lengvu akcentu, mano klientai visada žinos, kad esu užsienietis. Yra klientų, kurie mano, kad dėl to neduosiu gero patarimo. Tik savo profesionalumu ir darbu galiu įrodyti, kad yra kitaip. Kaip pats save priimsi, taip tave priims ir kiti. Nuolatinis galvojimas, kad esi „kitoks“ tik pakenks.
Lietuvių problema – jie apsiriboja lietuvių bendruomene. Labai sunku iš šio rato išeiti neišmokus kalbos. Ir tada jie jaučiasi nuskriausti, nevertinami.
Bet siūlau pažiūrėti į viską iš kitos pusės: jei į Lietuvą atvažiuoja kitatautis, ir ypač kitos odos spalvos žmogus, kaip į jį žiūri lietuviai? Ar jie labai svetingai jį sutinka? Geriausiai čia tinka pasakymas: protingas žmogus nespręs apie knygą iš jos viršelio.
Aušra Aleksejūnaitė (Londonas): Lietuviai draugai mano čia yra tik tie, su kuriais susipažinau dar Lietuvoje. Daugiau lietuvių draugų nelabai ieškojau ir nelabai ir susiradau. Su kitais gyvenimas suvedė čia, Londone: yra draugų iš Čekijos, iš Pietų Afrikos, iš Naujosios Zelandijis, iš Australijos, iš Bosnijos, žodžiu, mišru. Britų mano draugų rate nėra. Net nežinau, kodėl... Na, jei atvirai, tai jie gan konservatyvūs ir užsidarę. Ko neliečia darbas, tą jie laikosi sau – savo kompaniją, savo pasilinksminimo vietas. Kas su darbu susiję, taip – einam ir į pabus ir visokius kompanijų vakarėlius, bet į gimtadienius, išvykas nekviesčiau nei aš jų, nei jie, manau, manęs. Buvo kažkokių bandymų, bet nelabai, nelabai... Su tais žmonėm, kurie šioje šalyje gimę ar užaugę, kokiais pakistaniečiais, indais ar kitais, jie neturi problemų ir turi daug draugų, o su atvažiavusiais - kitaip.
Mano vyras yra britas. Tačiau su juo susipažinom ne Britanijoj, o Afrikoj per atostogas. Jo tėvai - britai iš Šiaurės Anglijos. Su jo draugais bendraujam, bet jų savo draugais kol kas nelaikau. Nežinau, gal jie kada pataps šeimos draugais?
Kaip mano šeima Lietuvoje reaguoja, kad anglas? Man atrodo, jie tokiais įtartinais žvilgsniais žiūrėjo tada, kai prieš kokius šešis metus pradėjau eiti į pasimatymus su užsieniečiais. Ne tai, kad nenorėjo, bet tiesiog nesuprato. Kai parskraidinau savo sužadėtinį namo, viskas buvo gerai, nes jie pamatė, kad jis geras žmogus. Aišku, nelabai susišnekėjo, bet yra ženklai, yra juokas, yra kažkoks supratimas, todėl nekyla jokių problemų. Mano vyras lietuviškai mokosi – tai padeda.
Dirbu registratore, bendradarbiai – daugiausiai anglai. Nežinau, gal tai tik mano nuomonė, bet su tais žmonėm, su kuriais praleidi laiką nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo ryto iki vakaro, nežinau, ar dar norėtum praleisti savaitgalį. Tikriausiai, nelabai. Nes norisi pakeisti aplinką. Pavyzdžiui, aš labai atskiriu savo asmeninį gyvenimą nuo darbo.
Į lietuvių bendruomenės veiklą neįsitraukiu... Kažkaip neskirstau kokioje – britų ar lietuvių veikloje – dalyvauju, tiesiog visą laiką stengiuosi aplankyt kuo daugiau filmų, spektaklių, kad akiratis prasiplėstų. Jei pradėčiau užsiimti lietuvių veikla, tektų daugiau į tai koncentruotis, ir man neliktų dėmesio ar kantrybės kitokiom veiklom. Aš mieliau nueinu ir pasižiūriu afganų filmą, į švedų parodą, o paskui su argentiniečiais draugais – į regbio rungtynes. Man taip įdomiau.
I. Janiulytė
