Renginių organizatorius "Balso.lt" skaitytojams pasakoja apie dabartinę lietuviškos muzikos „sveikatą“.
Dovydas Bluvšteinas – muzikos kritikas, gyvos muzikos renginių organizatorius, ilgiausiai veikiančios lietuviškos nepriklausomos įrašų kompanijos „Zona Records“ vadovas ir pirmojo „Be2Gether“ festivalio muzikinės programos sudarytojas, nevengiantis pakritikuoti kai kuriuos Lietuvos popmuzikos scenos reiškinius. Šiame interviu jis atvirai atsako į „Balso“ klausimus apie dabartinę lietuviškos muzikos „sveikatą“ – tiesa, kai kur palikdamas šiokią tokią intrigą.
- Kokius pokyčius Lietuvos muzikos pasaulyje pastebėjote pastaruoju metu?
- Verslo prasme, kaip ir visame pasaulyje, pas mus žlunga įrašų pramonė ir stiprėja koncertų verslas. Dėl muzikos – negaliu pasakyti, nes domiuosi tik alternatyviomis scenomis, o masinės produkcijos stropiai vengiu.
- Ar jums neatrodo, kad anksčiau taip akcentuotos ribos tarp „pogrindžio“ ir „meinstrymo“ ganėtinai išbluko? Juk vis dažniau į „statistinio lietuvių klausytojo“ ausiai neįprastų atlikėjų (pavyzdžiui, neseniai sužibėjusios Alinos Orlovos) koncertus ateina daugiau žmonių, nei būtų buvę galima tikėtis dar prieš kelis metus. O jei Lietuvos populiariosios muzikos sritis iš tikrųjų išsiplėtė, kaip reikėtų tai vertinti: kaip lėtą „popso“ mirtį, ar atvirkščiai – kaip pastarojo užmaskuotą nepriklausomos muzikos „suvirškinimą“?
- Neatrodo, tiesiog normalesnė muzika dabar pritraukia daugiau klausytojų. Jei kažkoks pop atlikėjas yra reklamuojamas kaip alternatyvus ir progresyvus, nereiškia, kad jis iš tikrųjų toks yra. Tiesiog dalis muzikos vartotojų jau persisotino žemiausios kokybės televizine „chaltūra“ ir dabar tą dalį bandoma išlaikyti kiek padoriau sulipdyta „chaltūra“.
- Ar geresnę muziką grojantiems atlikėjams – „Pieno lazeriams“, „Fusedmarc“, „Flamingo“, „Suicide DJs“, tai pačiai Orlovai – negresia „sužvaigždėjimas“ ir virtimas sumanios rinkodaros produktais, kaip tai atsitiko kad ir moldavams „Zdob si Zdub“?
- Tai yra atlikėjų intelekto ir savigarbos reikalas.
- Kaip paaiškinti lietuvišką „Eurovizijos“ fenomeną? Kodėl dalyvavimas šiame abejotinos vertės dainų konkurse, kuriam, tarkim, Didžiosios Britanijos spauda beveik neskiria dėmesio, tampa kone svarbiausiu Lietuvos muzikos pasaulio įvykiu?
- „Eurovizomanija“ nėra vien Lietuvos fenomenas. Panašiai liguistai į šį, mano manymu, nedaug su muzika tesusijusį konkursą reaguoja ir kitos tarptautinio lygio atlikėjų neturinčios šalys. Įsivaizduojama, kad pergalė „Eurovizijoje“ įrodys jų popso „įgalumą“, tačiau ji tik prislopina pop-nepilnavertiškumo kompleksą. Kai išsvajota pergalė pasiekiama ir niekas nepasikeičia, ažiotažas greitai pasibaigia.
- Beje, kalbu ne vien apie „popso“ sceną; įdomiausia (ir keisčiausia) yra tai, kad dalyvauti nacionalinėje atrankoje neretai veržiasi ir jai nepriklausantys atlikėjai. Dažnai skambantis paaiškinimas „norime tiesiog spirti popsui į užpakalį ir pasirodyti su kitokia muzika“ bent jau man kažkodėl neskamba įtikinančiai.
- Man irgi. Panašu į specifinį klasifikuotą skelbimą laikraštyje.
- Pastebėjau lietuviškojoje nepriklausomos muzikos scenoje savotišką tendenciją: atsiranda vis daugiau atlikėjų ir grupių, kurie skamba labai įdomiai ir profesionaliai, bet beveik visada galima nesunkiai atspėti muzikines įtakas, formuojančias atlikėjo skambesį. Kas tai – vis dar nedingęs nepilnavertiškumo kompleksas ir nepasitikėjimas savo pačių talentu, taikymas į „patikrintus dalykus“ ar tiesiog natūralus reiškinys?
- Tas pats yra ir kitur, net Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Šiais laikais labai sunku sugalvoti kažką visai naujo.
- Ar yra Lietuvoje atlikėjų, kuriuos būtų neįmanoma palyginti su bet kuriais užsienio atlikėjais?
- Tokių, kurie pretenduotų į rimtą tarptautinę pop karjerą, ko gero, nėra. Žinau vieną, kuris gal ir galėtų, bet tingi.
- Kaip gyvena lietuviškos įrašų kompanijos? Žinau, kad Vakaruose tai yra šiuo metu turbūt labiausiai panikuojantis verslas (na, galbūt po paskolų krizės apimtus bankus). Kokia situacija su muzikos leidyba ir platinimu Lietuvoje?
- Kiek žinau, prasta. Skirtumas nuo Vakarų yra toks, kad jie netenka labai daug, o Lietuvoj muzikos įrašų leidyba niekada nebuvo didelis verslas.
- Ar galvojama apie skaitmeninio platinimo galimybes, kurios, vėlgi, Vakaruose tapo vos ne pagrindine muzikos spaudos tema?
- Galvojama, net buvo bandymai įrengti muzikos e-parduotuves. Mano manymu, įrašų platinimas – nesvarbu, ar laikmenose, ar elektroninėse bylose – yra praeities dalykas. Reikia ieškoti kitų kelių ir tai jau daroma.
- Ypač įdomu būtų sužinoti apie nepriklausomų kompanijų, tokių, kaip jūsų „Zona Records“, situaciją. Ar turite kokių ypatingu leidybinių planų artimiausiai ateičiai?
- Ypatingų planų neturiu. Kartais padedu man patinkantiems atlikėjams išsileisti albumus. CD jau senokai tapo tik reklaminiu, suvenyriniu produktu, o kokybiškai ir gražiai juos pagaminti yra didelis vargas. Kiti maži leidėjai, kiek matau, kaip ir jų „indie“ kolegos Vakaruose, evoliucionuoja į universalias atlikėjų vadybos įmones.
- Lietuvoje nemažai kalbama apie pačią muziką, bet beveik nekalbama apie muzikinę spaudą. Ar ji egzistuoja Lietuvoje kaip apibrėžtas reiškinys? Jei taip, tai ar spėja paskui muziką? Ko jai trūksta?
- Klausiate apie popierinius leidinius? Kiek žinau, yra apie įvairią muziką rašantis „UrbaNation“ ir du hiphopo kultūrai skirti žurnalai. Be abejo, daug kas sužino apie tai, ką „reikia klausyti“ iš „Pravdos“. Bet rimtesni muzikos mėgėjai informacijos semiasi iš specializuotų arba užsienio interneto svetainių. Praėjusiais metais gerokai padaugėjo straipsnių apie muziką ir albumų recenzijų lietuviškuose vyrų ir moterų žurnaluose, reiškia, tokios informacijos žmonėms reikia. Kitas klausimas, ar atsirastų pakankamai daug grynai muzikinio žurnalo skaitytojų.
- Pabaigai, būtų smalsu sužinoti jūsų prognozę prasidėjusiems metams. Ar nujaučiate kokias nors naujas tendencijas ir neeilinius įvykius?
Prognozuoti nesiimu. Tikiuosi, kad Lietuvos „alternatyvioje“ muzikoje sulauksime pagyvėjimo, nes praėjusiais metais šiek tiek dvelktelėjo sąstingiu.
Kalbino Jurijus Dobriakovas (2008.02.01)
