Klaidinga manyti, kad oligarchai – tai konkretūs lietuviai, kurie turi daug turto: oligarchija – tai ekonomikos, žiniasklaidos ir politikos susiliejimas, kuris gali ir nebūti susijęs su konkrečiu asmeniu, sako Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis sekretorius Danas Arlauskas.
„Nėra visiškai teisinga prisirišti prie turto kilmės ir prie konkrečių asmenų. Turto kiekis iš esmės nesprendžia, tu esi oligarchas ar nesi. Turime žiūrėti plačiau, oligarchija – tai verslo, žiniasklaidos ir politikos susiliejimas. Ir reikia ieškoti, ar tas trikampis kažkokioje konkrečioje srityje egzistuoja, nebūtinai su konkrečiu asmeniu, kad būtų susijęs. Jis gali būti susijęs su verslu“, – spaudos konferencijoje naujienų agentūroje ELTA sakė D. Arlauskas.
Kaip tam tikrą oligarchijos formą Lietuvoje pagal šį apibrėžimą D. Arlauskas apibūdino skandinavų bankų įsigalėjimą. Pasak jo, šioje srityje bankai per jiems palankias žiniasklaidos priemones, bankų ekspertus formuoja visuomenės nuomonę, taip pat siekia paveikti Seimą ir Vyriausybę, kad šie priimtų jiems palankius sprendimus, varžytų konkurenciją.
„Klausimas – ar konkretūs žmonės daro įtaką politikams, ar žiniasklaidai tam, kad būtų priimti tam tikri teisės aktai, kurie diskriminuoja vienus, o kitiems sudaro palankesnes sąlygas. Tai konkrečiai galiu pasakyti, bankiniame sektoriuje veikia netiesioginė oligarchijos forma todėl, kad kiti bankai, vokiečių, britų ar kiti, negali ateiti į Lietuvos rinką, sudaryti geresnes konkurencijos sąlygas, sąlygos apribotos ir kitiems žaidėjams“, – teigė D. Arlauskas.
Ekonomistas, Seimo narys prof. Povilas Gylys taip pat sakė, kad, kalbant apie oligarchijos pavojų, tai nebūtinai reiškia, kad keletas turtingų žmonių valdo svarbią dalį valstybės procesų.
„Klausimas toks – ar mes tikrai turime keletą žmonių, kurie daro esminę įtaką, galima sakyti, valdo bent jau svarbią dalį procesų, vykstančių mūsų šalyje. Yra toks pavojus, bet reikia turėti galvoje ne tik tuos žmones, kurie Lietuvoje yra sukaupę tam tikrą kapitalą, bet ir užsienietiškos kilmės žmones, institucijas, bankus, kurie yra galingi. Jie iš tikrųjų, pasinaudodami ekonomine galia, tą galią paverčia politine. Faktiškai ne politikai, o kaip tik tos grupės valdo šalį“, – teigė ekonomistas.
Socialinių mokslų daktarė Jolanta Solnyškinienė pabrėžė, kad tokių neskaidrių ryšių tarp politikos, verslo ir žiniasklaidos atsiradimą lemia ir plačiai visuomenėje įsigalėjusi nuostata, kad į politiką einama ne tarnauti viešajam interesui, o užsidirbti pinigų.
„Pati liaudis sukuria tą situaciją, kada ėjimas į valdžią yra laikoma karjeros forma, kuri garantuoja pajamų prieaugį. (...) Kaip galima teigiamai vertinti valdžią, kuri eina ne dirbti, ne spręsti viešąjį interesą, valstybines problemas, bet stengtis prasigyventi?“, – klausė ji.
Ji sutiko su teiginiais, kad Lietuvoje didžiausią įtaką turi ne vietiniai oligarchai, o tarptautiniai veikėjai. „Kalbėti, kad nacionalinės kilmės verslininkai, dirbantys Lietuvos rinkoje, galėtų kažkaip iš esmės paveikti Lietuvos politiką, teigti negalima. Pasaulyje transnacionalinės korporacijos turi didesnę įtaką. (...) Jų įtaka ir svoris yra peržengiantis bet kokias nacionalinės valstybės sienas“, – teigė J. Solnyškinienė.
Nepriklausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas pažymėjo, kad ir valdžiai patogu deklaruoti, kad ji esą kovoja su oligarchais – taip galima nutylėti daug didesnes valstybės problemas. Oligarchai, sakė R. Paulauskas, Lietuvoje įprastai žiūri siaurų savo interesų, bet ne jie lėmė, pavyzdžiui, kad buvo uždaryta Ignalinos atominė elektrinė.
„Dauguma visuomenės, tiek Lietuvos, tiek bet kurios Europos šalies, neturi pažiūrų sistemos. Tada į pirmą planą iškeliama tai, kas visiems suprantama, – kažkokie mitiniai oligarchai, kurie įtaką daro, bet ne tokią, kokią norima pateikti. O tie tikrieji pasaulinio masto oligarchai, kurie daro realią įtaką, išvis yra nematomi“, – sakė R. Paulauskas.
Signataro teigimu, didelė dalis žmonių Lietuvoje neturi jokios ideologijos, o balsuoja „patinka–nepatinka“ principu, ir taip susidaro situacija, kai per rinkimus kovoja ne idėjos, bet asmenybės, kuri geriau save pateiks. Situaciją jis apibūdino kaip „idėjinį jovalą“.
Pasak R. Paulausko, valdžiai visada lengva kalbėti apie kovą su korupcija ar nusikalstamumu, bet to laikyti ideologija negalima.
Tačiau kadangi ideologija žmonėms nesvarbu, rinkimus laimi tie, kurie pasisako už viską, kas gerai, ir prieš viską, kas blogai, nedeklaruodami konkrečių pažiūrų. D. Arlauskas konferencijoje taip pat teigė, kad verslas Lietuvoje yra linkęs remti ne idėjas, bet konkrečius tam verslui parankius žmones, ir taip atsiranda oligarchinės struktūros. "Mes esame tiek susipynę, kad mes norime, kad valdžioje būtų savi - čia yra didžiausia problema. Kai savi, o ne idėjos konkuruoja, ir atsiranda oligarchinės struktūros, kurios veikia, kad būtų nauda man", - teigė D. Arlauskas.
