Dabar jau sunku tai įsivaizduoti, tačiau buvo laikai, kuomet žmonės galėjo gauti cukraus tik kelis mėnesius per metus, kuomet prisirpdavo vaisiai.
Prieš 80 tūkst. metų mūsų tolimi protėviai, medžiotojai ir rinkėjai, vaisius valgė retai – juos čia dažnai nukonkuruodavo paukščiai. Dabar cukraus galima gauti visą parą ištisus metus – užtenka išgerti vaisvandenių ar pasiimti užkandžių.
Net nereikia būti mokslininku, kad suprastum: mūsų dabartinis intensyvus cukraus vartojimas yra kur kas mažiau naudingas. Gali netgi susidaryti, kad cukrus šiandien tapo pagrindiniu žmonijos sveikatos priešu: įvairios šalys bando įvedinėti papildomus mokesčius, o ligoninėse ar mokyklose nėra parduodami saldėsiai, dažnas ekspertas pataria visiškai pašalinti cukrų iš mitybos raciono, rašoma BBC.
Tačiau specialistams iškyla gana rimtų problemų, kuomet tenka įrodyti žalingą cukraus poveikį mūsų sveikatai, jeigu atskirtume cukraus vartojimą nuo besaikės mitybos.
Panašaus pobūdžio tyrimų apžvalgos per pastaruosius penkerius metus parodė, kad dieta, kurią sudaro daugiau nei 150 g fruktozės per dieną, sumažina jautrumą insulinui, o tai reiškia, padidina problemų su sveikata atsiradimo riziką – pavyzdžiui, veikia kraujospūdį ar cholesterolio lygį kraujyje.
Tačiau, mokslininkų teigimu, dažniausiai taip vyksta, kuomet išaugęs cukraus vartojimas yra „suderintas“ su pernelyg kaloringu maistu, taigi kaltė tenka čia ne tiek pačiam cukrui, kiek nesubalansuotai mitybai.
Mokslininkai vis dažniau pasisako, kad kažkurio vieno produkto „demonizavimas“ yra pavojingas – tai žmones išmuša iš vėžių ir kelia riziką, kad toks asmuo išims iš mitybos raciono kažkokį gyvybiškai svarbų produktą.
Cukrūs (arba, kaip dažnai sako, „pridėtinis cukrus“, kuris suteikia maisto produktams saldumo pojūtį) yra daugybėje produktų – nuo įprasto cukraus, kurį dedamės į arbatą, iki saldiklių, medaus ar vaisių sulčių.
Tiek sudėtiniai, tiek ir paprastieji angliavandeniai yra sudaryti iš sacharozės molekulių, kurios virškinimo trakte yra skaldomos į gliukozę ir fruktozę.
Būtent gauta gliukozė – pagrindinis mūsų organizmo, ląstelių ir smegenų energijos šaltinis.
Sudėtiniai angliavandeniai – tai, pavyzdžiui, vaisiai ir pilno grūdo produktai.
Paprastieji angliavandeniai lengviau įsisavinami ir greičiau perduoda gliukozę į kraują. Jų yra ne tik kai kuriuose vaisiuose, bet ir daugybėje žmogaus kuriamų maisto produktų (pyragėliai, saldainiai ir t.t.), ir būtent jų vartojimas sukelia svorio augimą.
Iki XVI a. tik prasigyvenę žmonės galėjo sau leisti vartoti cukrų. Tačiau nuo kolinializmo pradžios viskas pasikeitė. 1960-1970 metais pramoninės fruktozės ir karamėlės sirupo gamyba sukėlė tikrą mitybos revoliuciją. Būtent šį gliukozės ir fruktozės koncentratą kovos už sveiką mitybą atstovai dažnai mini, kaip „labiausiai mirtiną žmogui kokteilį“. Iš čia ir kildinamas „Baltosios mirties“ posakis.
Cukraus karštinė
1970-1990 metais JAV suvartojamo karamelės sirupo skaičius išaugo 10 kartų – daugiau nei bet kurios kitos maisto produktų grupės.
Mokslininkai pabrėžia: tai atsispindi ir nutukimo atvejų statistikoje. 88 tyrimų metaanalizė parodė, kad egzistuoja ryšys tarp saldžių gėrimų vartojimo ir išaugusios kūno masės. Kitais žodžiais tariant, gavus papildomos energijos iš šių gėrimų, žmonės nekompensuoja to mažindami kitų produktų kiekio – tikėtina, kad šie gėrimai kaip tik paskatina alkio jausmą ir sumažina „pilnumo“ jausmą.
Tačiau toli gražu ne visi mokslininkai sutinka su tuo, kad „baltoji mirtis“ yra atsakinga dėl masinio amerikiečių nutukimo. Kai kurie ekspertai taip pat pažymi, kad per pastaruosius 10 metų cukraus suvartojimas daugelyje šalių (įskaitant ir JAV) pradėjo mažėti, o visuomenės nutukimo tendencijos liko tokios pačios.
Nutukimo ir diabeto epidemijos pasireiškia ir tokiuose regionuose, kur karamelinio sirupo suvartojimas yra mažas, arba išvis nėra maisto racione – pavyzdžiui, Australijoje ar Europoje.
Taigi karamelinis sirupas – nėra vienintelis kaltininkas. Pridėtinis cukrus (ypač fruktozė) yra atsakingas už daugelį problemų. 15 metų trukęs mokslininkų tyrimas parodė, kad žmonės, kurie 25 proc. ar daugiau savo dienos kalorijų suvartoja pridėtinio cukraus pavidalu, daugiau nei dvigubai didina riziką mirti nuo širdies ligų, negu tie, kurie suvartoja mažiau nei 10 proc.
Sergamumas 2-ojo tipo diabetu taip pat susijęs su pridėtinio cukraus produktų vartojimu.
Du praėjusio amžiaus pabaigos dideli tyrimai parodė, kad moterys, kurios išgerdavo daugiau nei vieną porciją saldžių gėrimų ar vaisių sulčių per dieną, turėjo dvigubai didesnę tikimybę sulaukti diabeto, už tuos, kurie tokius gėrimus vartojo retai.
Nieko saldaus?
Vėlgi: neaišku, ar tai reiškia, kad būtent cukrus yra diabeto ar širdies ligų priežastis.
Lozanos universiteto profesorius Luke’as Tappi BBC pasakojo: pagrindinė diabeto, nutukimo ir aukšto kraujo spaudimo priežastis – pernelyg kaloringa mityba, o cukrus – tik vienas iš komponentų. „Suvartojant daugiau nei reikia energijos ilgalaikėje perspektyvoje reiškia nutikimą, kepenų nutukimą ir rezistenciją insulinui, iš ko bebūtų sudaryta mitybos dieta, – aiškino specialistas. – Tiems žmonėms, kurie per dieną eikvoja labai daug energijos, net ir daug cukraus/fruktozės turintis maisto racionas neveikia sveikatos būklės“.
L. Tappi kaip pavyzdį pateikia profesionalius sportininkus, kurie dažnai vartoja didelį cukraus kiekį, tačiau retai turi problemų su širdimi. Jų organizmuose fruktozės perteklius paprasčiausiai yra perdirbamas į taip reikalingą energiją treniruočių ir varžybų metu.
Klinikiniai tyrimai kol kas dar negali įrodyti, kad pridėtinis cukrus tiesiogiai atsakingas už 2-ojo tipo diabetą, širdies ligas, nutukimą ar vėžį, konkrečiai – už šių negalavimų sukėlimą.
Ar egzistuoja „cukraus pripratimas“?
2017-aisiais „British Journal of Sports Medicine“ publikuotame tyrime tvirtinama, kad pelės kenčia, kuomet netenka cukraus, ir efektas yra panašus į tą, kurį patiria narkomanai, netekę kokaino.
Tačiau šis tyrimas susilaukė daug kritikos iš kitų mokslininkų dėl neteisingos rezultatų interpretacijos. Pagrindinė problema: gyvūnams cukrus buvo duodamas tik dvi valandas per dieną. Jeigu jis būtų vartojamas taip, kaip realybėje elgiasi žmonės (bet kada), tai jokio pripratimo prie cukraus pelės nedemonstravo.
Kitame tyrime buvo nustatyta, kad tie žmonės, kurie dažnai geria saldžius gazuotus gėrimus ar vaisių sultis, pasižymėjo prastesne atmintimi ir mažesnėmis smegenimis. Vartojančių po du saldžius gėrimus per dieną smegenys atrodė keliais metais „senesnės“ už tuos, kurie jų išvis nėra gėrę.
Tačiau ir šiuo atveju, tyrimo metu buvo tiriamas gazuotų saldžiųjų gėrimų poveikis smegenims, o ne atskirai cukraus.
Tuo pačiu, žmonės, kurie geria daugiau už kitus saldžiųjų gėrimų, gali turėti kitų žalingų pomėgių ar maitintis kitais nesveikais produktais. Pavyzdžiui, jie taip pat gali ir niekada nesimankštinti, rašoma BBC.
Žymi britų dietologė Renee McGregor, dirbanti su žymiausiais pasaulio atletais, pažymi, kad svarbu suprasti vieną dalyką: sveika ir subalansuota mityba kiekvienam yra skirtinga.
Mokslininkai kol kas dar nesutaria dėl to, kaip skirtingi cukraus tipai veikia mūsų sveikatą. Tačiau ironiška šiuo atveju yra tai, kad mums pasidarys geriau, jeigu tiesiog mažiau apie tai galvosime.
„Mes pernelyg apsunkiname viską, kas susiję su mityba, nes siekiame tobulybės, kiekvienas nori atrodyti idealiu ir sėkmingu. Tačiau taip nebūna“, – aiškino R. McGregor.
