Tik sužinojęs „gyvenimo skonį“ buvęs karininkas greitai pajuto, kad puikiai anksčiau tikę drabužiai tapo nepatogūs ir siauri. „O ir šlaunys pradėjo trintis viena į kitą. Tada mano svoris jau buvo dviejų nulių zonoje. Nusprendžiau sau pasakyti „Viskas, stop, gana“, - pasakojo Tadas. – Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad atradau save iš naujo“.
Penki metai – tiek laiko Tadas, atsisveikinęs su kariuomene, nieko aktyviai neveikė, pamiršo, kas yra fizinis krūvis. „Tačiau vieną dieną nusprendžiau pasižiūrėti, ar galiu atlikti kariuomenės fizinius normatyvus. Nesugebėjau. Įsivaizduok, koks aš buvau. Pabaisa, - kalbėjo T. Gudžiauskas, Karo akademijos auklėtinis. – Pradėjau lankytis sporto klube. Galima sakyti, kad tada prasidėjo mano savęs pažinimo kelionė“.
Degė akys
„Pradžia buvo labai sunki. Rimtų reikalų buvo: tuo metu gyvenau penktame daugiabučio aukšte, tačiau man prireikdavo pertraukėlės lipant laiptais, - pasakojo T. Gudžiauskas. – Sustodavau trečio aukšto aikštelėje, giliai pakvėpuodavau ir šliauždavau toliau“.
Sporto klube Tadas sugebėjo pasiekti geresnę fizinę formą, tačiau vieną dieną jo trenerį pakvietė dirbti į CrossFit‘o klubą. „Aš net nežinojau, kas tai yra. Informacijos ieškojau internete, kur radau vieną vaizdo įrašą. Jo nepamirštu iki šiol, - nusišypsojo sportininkas. – Jį žiūrėdavau kiekvieną dieną. Pamačiau, ką daro pasaulio CrossFit‘eriai, supratau, kad pats noriu tuo užsiimti. Pasakiau sau, kad man to reikia“.
Po trijų mėnesių Tadas savo jėgas išbandė Pabaltijo CrossFit‘o varžybose. „Kas mane užkabino? Progresas buvo labai greitas. Supratau, kad tai yra tarsi liga, kultas. CrossFit‘as yra fitneso dalis, kurią galima pamatuoti. Čia galioja varžymosi principas: kiekvieną dieną seki savo rezultatus ir matai, ar po mėnesio esi greitesnis, stipresnis. Supratimas, kad kiekvieną dieną gali būti geresnis už vakarykštį save, veža“, - pastebėjo T. Gudžiauskas.
Kelk štangą!
Jis puikiai prisimena savo užsidegimą mesti svorį. „Kilogramas nukrito? Eina sau... Tačiau supraskime vieną dalyką: taip gerai nebūna visada. Per pirmą savo intensyvaus sportavimo mėnesį atsikračiau tik 500 šimtų gramų. Supanikavau. Ištyrėme mano kūno sandarą ir paaiškėjo, kad atsikračiau penkių kilogramų riebalų, tačiau priaugau raumenų. Per kitus du mėnesius „nuslinko“ dar 14 kilogramų riebalų, - kūno matematiką prisiminė Tadas. – Su kiekvienu kilogramu man degė akys, nes matydavau progresą. Išoriškai atrodžiau gerai, sveikai. Tačiau netrukus supratau, kad noriu, jog kūnas veiktų. Juk iš to grožio – kaip iš ožio“.
Pasak T. Gudžiausko, būtent CrossFit‘as jį išgelbėjo. „Skersinis, lipimas virve, žiedai, atsispaudimai ir, žinoma, darbas su štanga. Juk sportuodamas tik su savo kūno svoriu nieko nepasieksi. Vieną dieną tau reikės nueiti į parduotuvę ir viską parsinešti namo. Tai yra darbas su išoriniu svoriu. Reikia stiprinti nugarą. Ar žinai, patį keisčiausią mitą apie štangą ir nugaros skausmus? – klustelėjo Tadas. - Skauda nugarą? Eik į CrossFit‘ą. Skauda nugarą? Kelk štangą. Privaloma. Skauda nugarą? Turi išvaržą? Eik dirbti su svoriais. Užsienyje ligoninėse yra „štanginės“. Taip yra stiprinamos nugaros. Pas mus ateina žmonės su išvaržomis ir greitai jas pamiršta. Žmonės labai dažnai bijo ir klausia, ar gali su išvarža pas mus sportuoti. Jiems tiesiog pasakome „Sveikas, ten pataikei“. Kviečiu visus su išvaržomis, nes jiems labiausiai reikia CrossFit‘o“.
Drugeliai širdyje
Supratęs, kad CrossFit‘as yra itin universalus - juo gali užsiimti tiek vaikai, tiek senoliai – T. Gudžiauskas su bendraminčiais nusprendė atidaryti savo sporto salę. Taip Vilniuje gimė „Amber CrossFit“ klubas. „Kažkuo likau nepatenkintas sporto salėje, kurioje sportavau. Pats turėjau viziją, kaip viską galima būtų padaryti geriau. Vykau į užsienį, stebėjau, kaip atrodo CrossFit‘o klubai. Juose žmonės, vedami aistros, dirba savo darbą. Susimąsčiau, kodėl pas mus negalėtų būti taip pat“, - komentavo T. Gudžiauskas.
Pasak jo, daugelis Lietuvoje iš to sporto klubų bei judėjimų sugeba gerai pasipelnyti. „O mes norėjome sukurti tikrą CrossFit‘o dvasią. Mačiau, kokie šilti žmonės yra užsienio sporto klubų žmonės – jokio „mandražo“, - teigė Tadas. - Jie visada nori padėti“.
Prieš atidarydamas sporto klubą T. Gudžiauskas dirbo nekilnojamo turto brokeriu. „Dirbau su prestižiniu būstu, uždirbdavau labai daug... Labai buvo gerai, nes dirbau su fantastine komanda, tačiau širdyje nustojo skraidyti drugeliai, - nusišypsojo jis. - Todėl pasirinkau tai, ką veikiu dabar. Tai man nesuteikia tokios finansinės naudos, kokią turėjau anksčiau, bet širdyje drugeliai duodasi it patrakę. Kiekvieną rytą atsikeliu su šypsena veide. Kartais nubundu salėje... Juk būna, kad užsisportuoju iki vidurnakčio, arba tvarkau salę iki vėlumos. Man tai patinka. Sekmadieniais niekam neleidžiu to daryti, švarinu salę pats. Viskas šioje salėje yra padaryta mano rankomis“.
Svarbiausia - technika
„Salės treneriai visus gąsdina mumis, nes jie supranta, kad laikui bėgant visi žmonės pabėgs iš treniruoklių salių. Žmonės norės pasiekti daugiau, o ne tik nuobodžiai žaisti su treniruokliais. Jie pasiilgs veiklos ir bendruomenės, kurioje visi vieni kitiems padeda, - sakė T. Gudžiauskas. - Mes orientajamės į taisyklingą judesį. Neleidžiame žmonėms eiti į treniruotes, kol jie neišmoksta pradmenų“.
Pasak Tado, dėl didžiulės masės žmonių sporto salėse, o kartais dėl kompetencijos stygiaus, treneris tiesiog neturi galimybės pamokyti sportuoti tik pradėjusį žmogų. „Neretai treneriai net neparodo, kaip taisyklingai reikia tūpti su svarmenimis. Juk tūpti reikia kiekvienoje treniruotėje. To mes ir mokiname. Po dvejų savaičių, kai žmogus pasiruošia, leidžiame jam lankyti CrossFit‘o treniruotes, - perspėjo T. Gudžiauskas. - Technika mums yra svarbiau, pas mus viskas paprasta: jei dėl nuovargio, treniruočių intensyvumo nesugebi padaryti taisyklingai, gauni tris perspėjimas ir eini „ant suolo“.
Yra Lietuvoje treniruočių sistemų, Tado teigimu, kuriose žmonės verčiami vytis greičiausią, ir visai nesvarbu, kiek tai kainuoja sveikatai. „Vėliau žmonėms netgi prireikia operacijų. Treneriai veda tokias treniruotes, o patys laisvu laiku lanko CrossFit‘ą tam, kad galėtų tas savo treniruotes vesti. Kažkodėl apie tai jie garsiai nekalba“, - susimąstė atletas.
Euforijos jausmas
„Tai yra gyvenimo būdas. Viskas, - vienareikšmiškai tvirtina Tadas. - Juk nėra nieko geriau už jausmą, kai žmonės po trijų mėnesių, pusmečio ar metų tau padėkoja. Už tai, kad supažindinau juos su CrossFit‘u. Nes tai pakeitė jų gyvenimą. Juk jis pakeitė ir mano gyvenimą“.
Paklaustas, kas CrossFit‘o treniruotėse veda į priekį, T. Gudžiauskas atviras: „valia eiti per kančią“.
„To išmokau bokso ringe, kuriam jaunystėje atidaviau dešimt metų, ir Karo akademijoje. Ten viskas eina per skausmą. Šliauždavome valgyti – prisimenu tai. Daug būdavo skausmo, bet visada įsijungdavo antras kvėpavimas. Skausmą nugalėdavo automatizmas. Crossfit‘e viskas priklauso nuo tavo valios, viskas priklauso nuo to, kiek toli esi pasiryžęs eiti, - tikino sportininkas, turintis didelę CrossFit‘o varžybų patirtį. - Tačiau nuėjęs sunkų kelią tu patiri euforiją. Visi sportuoja būtent dėl to jausmo. Jo nejauti sportuodamas... Euforija užplūsta prabėgus minutei po treniruotės. Nėra geresnio jausmo. Nes supratai, kad tu tai padarei, pamatei tą šviesą tunelio gale. O Išėjęs į šviesą tu kaifuoji“.
