Pasak Justinos, tėtis yra tas žmogus, kuris labiausiai prisidėjo prie jos pažinties su sportu. „Jau darželio laikais nuolat mane mokydavo įvairiausių dalykėlių – nuo kojos „užsikėlimo ant galvos“ bei špagato iki atsispaudimų“, - nusijuokia Justina.
Vaikystėje mergina buvo tikras viesulas. „Darželyje pietų miegas man buvo tarsi bausmė. Tačiau tėvai turėjo galimybę savo vaikus užrašyti į sporto būrelį. Tad aš kelis kartus per savaitę vietoj pietų miego su kitais vaikais lakstydavau kieme ir karstydavausi ant karstyklių. Kiek vėliau „suaugusieji“ pasakojo, kad buvau šio būrelio pirmūnė... Matyt, jau ten pasireiškė noras laimėti“.
Savo titulais Justina girtis nemėgsta... Tačiau atsargiai paklausta, ar galima ją vadinti stipriausia Crossfit‘o mergina Lietuvoje, 27-erių atletė plačia šypsena atšauna: „Kol kas esu neįveikta... Ar stipriausia? Nežinia!”
Kovotojos kelias
„Dar iki mokyklos tėvai nuvedė mane į tautinių šokių būrelį, - dar savo vaikystę Šiauliuose prisiminė Justina. – Ten šoko ir mano pusseserė, ir dėdė... Deja, mano šokėjos karjera greitai baigėsi. Kiekvieną kartą prieš repeticiją verkdavau“.
O besimokydama pirmoje klasėje Justina pamatė filmą – iki šiol nepamena jo pavadinimo – ir susižavėjo kovos menų „prijomais“.
„Spėju, kad tai buvo kažkuris filmas su Jackie Chanu, - nusijuokė J. Rybakovaitė. – Pamenu, kad šokau nuo sofos ir pradėjau tuos triukus mėgdžioti. Tėtis paklausė, ar norėčiau tuo užsiimti. Tą momentą labai gerai prisiminu – mano akys išsipūtė ir tesugebėjau paklausti „tuo galima užsiimti treniruotėse?“ Visa tai man atrodė kažkas nerealaus, maniau, kad tik per filmus tokius dalykus žmonės daro“.
Rudenį Justina pradėjo lankyti Karatė Shotokan treniruotes.
„Šiose treniruotėse galėdavau išlieti savo energijos perteklių – juk buvau labai judrus vaikas. Kiek vėliau tik sužinojau, kad manęs net nenorėjo kelti į antrą klasę, mat per savo judrumą visiškai negalėjau sutelkti dėmesio į mokslus. Šios problemos išsisprendė, kai pradėjau lankyti karatė treniruotes. Paaiškėjo, kad esu gabus vaikas ir net į matematikos olimpiadą buvau išsiųsta“, - šyptelėjo Justina.
Netrukus prasidėjo ir karatė varžybų maratonas, čia pat ir pirmieji laimėjimai. Justina tapo Lietuvos rinktinės nare. „Nuolat dalyvaudavau varžybose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, - sakė sportininkė. – Sekėsi neblogai, tačiau žinojau, kad tai yra sportas, kuriuo užsiimu, kol mokausi mokykloje. Tolesnio savo gyvenimo su tuo nesiejau, todėl į treniruotes nustojau vaikščioti dar prieš mokyklos baigimą“.
Justinos karjera Karatė pasaulyje baigėsi ties 1 Kyu… Trečiuoju rudu diržu. Buvo belikęs vienas žingsnis iki juodo diržo.
Pakilo nuo sofos
Baigusi mokyklą Justina persikėlė studijuoti į sostinę. „O čia mane įtraukė studentiškos linksmybės. Apie sportą ir sveiką gyvenseną mažiausiai norėjau galvoti, - prisipažino sportininkė. - Nors už fizinio lavinimo egzaminą vis dar sugebėjau gauti dešimtuką“. Tik ketvirtame psichologijos studijų kurse J. Rybakovaitė nusprendė „pakilti nuo sofkutės“.
„Supratau, kad greitas maistas kūnui stangrumo neprideda. Be to, paskutinis kursas universitete privertė susimąstyti, ką toliau noriu daryti su savo gyvenimu, - prisiminė Justina. - Pradėjau sportuoti viename Vilniaus sporto klube, kur ir susipažinau su pirmuoju savo Crossfit‘o treneriu Ruslanu Šulcu. Tiesa, kai pradėjome sportuoti su treneriu, apie Crossfit‘ą kalbos nebuvo. Jis buvo salės treneris ir man sudarinėdavo sporto programą, kurią kas kažkiek laiko pakeisdavo, šiek tiek pasunkindavo. Tas programas dabar prisimenu su šypsena... Nors tuo metu man jos atrodė baisiai sunkios“.
Kurį laiką mergina stebėjo, ką veikia Crossfit‘o atletai ir netgi svajojo vieną dieną tai išbandyti. „Tačiau mano pažintis su Crossfit‘u nebuvo standartinė. Tiesiog vieną dieną paprašiau trenerio pasunkinti mano treniruotes, o jis pasakė, jog atėjo laikas mokytis dirbti su „štangomis“ ir treniruotis penkis kartus per savaitę, - juokėsi Justina. - Mano svajonė buvo kada nors daryti kažką panašaus į tai, ką daro atletai, matyti per Youtube‘ą. Todėl Ruslano žodžiai man buvo kažkas „Vau“.
Laimėjimais nesigiria
„Nuo pirmos dienos mane šiame sporte žavi nuolatinis įsitikinimas, kad nieko nėra neįmanomo, - sako J. Rybakovaitė. - Jei tik esi pasiruošęs įdėti pastangų ir darbo, gali pasiekti ką tik nori. Atrodė, kad niekada nepadarysiu prisitraukimo, kad neatsistosiu ant rankų, nesugebėsiu padaryti treniruočių jų nepasilengvindama. O dabar man tai pavyksta padaryti. Tačiau, kad ir kiek tobulėtum – vis tiek turėsi, ko siekti“.
Justina pabrėžia, kad Crossfit‘e niekada nebūna dviejų vienodų treniruočių. „Kiekvieną dieną - kažkas naujo, kiekvieną dieną - nauji iššūkiai, išbandymai. Tas kintamumas neleidžia atsirasti monotonijai, kurią gyvenime man sunku toleruoti, - teigė sportininkė. - Galiausiai, įtraukia bendravimas su kitais sportininkais. Crossfit‘e ypač ryškus bendruomeniškumas – dalinimasis sportiniais atradimais, pasiekimais, laisvalaikio leidimas kartu, įvairūs renginiai... Iš tikrųjų, tas palaikymas, kurį gauni iš kitų, labai stipriai motyvuoja. Juk tikra tiesa, kad Crossfit‘e stipriausiai ploja ne tam, kuris baigė pirmas, o tam, kuris, nors tą kartą ir buvo paskutinis, bet nesustojo, nepasidavė“.
Prabilusi apie varžybas Justina trumpam paslepia savo šypseną.
„Kiekviena pergalė labai džiugina, o kiekvienas pasiekimas yra svarbus man pačiai asmeniškai. Nors pati garsiai šaukti apie laimėjimus neskubu. Niekad nenuvertinu nei vienos savo varžovės – visi mes turime savo stipriųjų ir silpnųjų pusių, kurios tiesiogiai daro įtaką varžybų rezultatui, - kalbėjo Justina. - Ruošiantis varžyboms niekada nežinai, ką tiksliai jų metu turėsi daryti, kadangi rungtys paaiškėja tik varžybų dieną arba kelios dienos iki jų. Pergalė varžybose man įrodo, kad su treneriu Edvinu Vyšniausku dirbame teisinga kryptimi, kad treniruotėse akcentuojame teisingus dalykus, o man pavyko įveikti savo ,,vidinius demonus‘‘.
Nevengia iššūkių
Justina tuoj prisipažįsta, kad „dar nenugalėtos“ vardas sukelia papildomo spaudimo. „Ypač iš aplinkinių, - pabrėžia mergina. - Kartais stresas gali būti naudingas siekiant geresnių rezultatų, tačiau neretai, gali būti didžiausias priešas... Mat, noras laimėti gali atimti pasiruošimo proceso džiaugsmą. Jau ne kartą įsitikinau – kuomet galvoju apie pergalę tampu irzli, pikta, pradedu klysti tiek treniruočių, tiek varžybų metu. Tačiau, kai mėgaujuosi procesu ir tiesiog darau tai, ką galiu geriausio – rezultatai pranoksta lūkesčius“.
Paklausta, kokios filosofijos vedama sportuoja, Justina išberia tarsi žirniais į sieną: „Žmogaus galimybės – neribotos. Visi apribojimai prasideda žmogaus galvoje“.
Ir tuoj pat pasikartoja: „Man patinka iššūkiai, todėl gyvenime jų ir nevengiu“.
Ji prisiminė tik vieną savo gyvenimo situaciją, kai šiek tiek pristigo drąsos. „Baigdama mokyklą rinkausi tarp studijų Lietuvos karo akademijoje ir psichologijos. Tuo metu pritrūko drąsos, o gal atkalbėjo aplinkiniai, bet studijas Karo akademijoje atmečiau ir pasirinkau psichologiją, - šypsosi Justina. - Tačiau studijuojant psichologiją niekaip neapleido mintys apie kariuomenę. Tuomet supratau, kad viena ir kitą galima apjungti. Vingiuoti keliai atvedė į kariuomenę, kur dabar ir tarnauju. Na, o po kurio laiko, nusprendžiau, kad noriu tęsti mokslus, todėl šiuo metu studijuoju psichologijos doktorantūroje“.
O dabar iš aplinkinių sulaukusi pastabų „O, kaip pas tave viskas rimta“, Justina dar kartą nusijuokia: „Man patinka disciplina, visose gyvenimo srityse keliu sau aukštus reikalavimus, siekiu užsibrėžtų tikslų. Gal daugeliui visko atrodytų per daug – tarnyba, doktorantūros studijos, sportas, papildomos veiklos – bet man tai įrodymas, kad jei tik nori – gali viską. Aišku, tai turi savo kainą... Bet juk kiekvienas iššūkis augina tave tiek kaip atletą, tiek kaip asmenybę“.
