Laura Ward (33) susirgo virusu ir jos būklė ėmė blogėti besilaukdama dukrytės Hope. 31–ąją nėštumo savaitę ji buvo užmigdyta ir jau buvo atlikta neplaninė Cezario pjūvio operacija – tuomet iki numatytos gimdymo datos spalio 15 dienai dar buvo likę daugiau nei du mėnesiai.
Laimei, mergaitė gimė sveika, ji svėrė 1,559 kg, ir nors jau penkias savaites reikėjo praleisti inkubatoriuje, dabar ji yra sveika ir jaučiasi puikiai, o sveria 4,734 kg. Tačiau Laurai tai buvo tik labai sunkių išgyvenimų pradžia – vienu metu jos šeima manė, kad ką tik pagimdžiusi mama daugiau nebeatsigaus.
Pradėjo kosėti
Pradinėje mokykloje dirbanti Laura mokslo metų pabaigoje birželio mėnesį pradėjo truputį kosėti. Greitasis koronaviruso testas, kurį ji tuoj pat pasidarė, buvo neigiamas, tačiau vėliau atliktas PGR testas parodė, kad ji visgi serga COVID–19.
Moteris izoliavosi, bet netrukus jai pasidarė sunku kvėpuoti – tuomet ji buvo išvežta į ligoninę. Jos būklė vis sunkėjo, ir po dviejų ligoninėje praleistų savaičių ji buvo trumpam nuvežta į akušerijos skyrių, kad visi reikiami tyrimai būtų atlikti ir vaisiui. Tada ir paaiškėjo, kad gali prireikti gimdyti anksčiau.
Paskutinis dalykas, kurį ji atsimena – kaip sugrįžo į koronaviruso skyrių ligoninėje, ir nors medikai sako, kad ji linktelėdama sutiko gimdyti, moteris to visai neatsimena. Lauros partneris Johnas Leece‘as buvo iškviestas į ligoninę, bet dėl galiojančių pandemijos ribojimų gimdyme dalyvauti negalėjo.
Neprisimena, kad gimdė
Kitas Lauros atsiminimas – kaip ji pabudo po septynių savaičių, rugsėjo 30 dieną, ir pamatė savo naujagimę dukrytę, kurios net nežinojo pagimdžiusi.
Laura sako: „Aš atsimerkiau ir pamačiau, kad lovoje su manimi yra Hope – bet negalėjau pajudinti nė vienos savo kūno dalies. Galėjau tik kratyti galvą arba linksėti“.
Moteriai buvo atlikta tracheostomija ir įstatyti maitinimui skirti vamzdeliai, todėl kalbėti ji negalėjo dar dvi savaites, o dabar iš naujo mokosi, kaip atlikti visiškai paprastus kasdienius darbus.
„Iš pradžių tiesiog gulėjau lovoje ir negalėjau nė pajudėti“, – sako ji. – „Labai stengiausi pakelti rankas, bet negalėjau. Buvo labai nesmagu, nes negalėjau kalbėti, negalėjau judinti rankų ar pirštų, todėl net negalėjau užrašyti to, ką būčiau norėjusi pasakyti. Reikėjo iš naujo mokytis valgyti, valytis dantis – visus tuos dalykus, kuriuos išmokstame dar vaikystėje, man dabar reikėjo mokytis iš naujo“.
Tik gruodžio pradžioje Laura ir vėl pradėjo vaikščioti
Per komoje praleistas savaites labai susilpnėjo jos kojų raumenys, todėl tik gruodžio pradžioje Laura ir vėl pradėjo vaikščioti – iš pradžių tik ligoninės koridoriumi su atrama, o tada laikydamasi už rankos savo trimečiui sūnui Williamui. Netrukus Laura jau galės iš ligoninės grįžti namo – ji labiausiai laukia, kol galės atsigriebti už su sūnumi ir dukra prarastą laiką.
37-erių metų amžiaus jos partneris Johnas, dirbantis mokyklas ir ofisus aptarnaujančioje ventiliacijos įmonėje, buvo vienas iš tų, kurie nuolat kalbėdavosi su Laura vaizdo skambučiais, kol ji buvo komoje, nors ir nežinojo, ar ji jį girdi. Judviejų dukrą jis vadino tiesiog „mergyte“ tol, kol jie abu kartu galėjo išrinkti jai vardą, o taip pat jis turėjo užrašų knygutę, kurioje fiksuodavo viską, ką vaikai veikia, kol mama yra ligoninėje.
„Jis nenorėjo duoti jai vardo, kol aš nepabusiu“, – sako Laura. – „Jis tikrai buvo labai geras. Kasdien su Hope mane lankydavo, kai galėdavo, atsivesdavo ir Williamą, ir mūsų vaikus Lexi ir Joshą, kurie būna su mumis, kai nebūna pas savo mamą.
Jis norėjo, kad tarp manęs ir Hope susiformuotų ryšys, todėl ji dažnai būdavo pas mane, bet Williamui jis norėjo kiek įmanoma palaikyti įprastą režimą. Williamas pirmą kartą atėjo manęs aplankyti per savo gimtadienį spalio mėnesį ir man tai buvo didžiulė emocija, nes nebuvau jo mačiusi nuo liepos.
Praleidau jo pirmąją dieną darželyje, praleidau pirmas kelias Hope gyvenimo savaites – jos pirmąją vonią ir taip toliau. Johnas man vis kartoja, kad praleidau visai nedaug, nes ji daugiausiai miega, kakoja ir geria pieną, bet aš nekantrauju grįžti namo“.
„Tiesiog pasiskiepykite“
Laura iš pradžių buvo gydoma „Royal Bolton“ ligoninėje, o vėliau perkelta į „Wythenshawe“ ligoninę, kur 35 dienas praleido komoje, prijungta prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato – aukščiausiu gyvybės palaikymo lygiu, nes jos plaučiai „visiškai neveikė“. Moters šeimai, taip pat ir tėvams Lynn ir Billui, buvo pasakyta, kad tai – paskutinė įmanoma gydymo priemonė, rašo dailymail.co.uk
Laura tikisi kitų metų rugsėjį grįžti į darbą darželyje mokykloje, kurią dabar lanko ir Williamas. Ji dėkoja ne tik medikams ligoninėse, bet ir savo šeimai, tėvams Lynn ir Billui, pusseserei Kirstie Atkinson ir draugei Emmai Chatwood už visą jų pagalbą ir palaikymą.
Jokiomis gretutinėmis ligomis, išskyrus gestacinį diabetą, Laura nesirgo, o nuo koronaviruso nesiskiepijo todėl, kad iš pradžių vakcinos nebuvo rekomenduojamos besilaukiančioms moterims. Kai vakciną ji jau galėjo gauti, buvo per vėlu. Turėdama omenyje visus savo išgyvenimus Laura visoms nėščiosioms pataria būtinai skiepytis.
„Aš sakyčiau, tiesiog pasiskiepykite“, – sako ji. – „Niekam nelinkėčiau to, kas nutiko man, todėl atsarga gėdos nedaro“.
