Vaikų gydytoja Dalia savo kailiu patyrė grėsmingo viruso komplikacijas. Moteris su ašaromis akyse prisipažįsta, kad tai, jog ji yra gyva – tikrų tikriausias stebuklas.
Dalia dirba ligoninėje Kaune, kuri gruodžio mėnesį buvo COVID-19 atraminė ligoninė: „Mes, vaikų ligų gydytojai, eidavome padėti suaugusiems, sergantiems COVID-19. Tekdavo pavizituoti tikrai nemažai ligonių, tad greičiausiai užsikrėčiau darbe. Prieš susergant nebuvau parduotuvėse kokią savaitę, su niekuo nebendravau. Buvo namai-darbas-namai.“
Pradžioje – įprasti simptomai
Moteris sako, kad pradžioje nejautė jokių stiprių simptomų, tik prieš pat Naujus metus vakare sukarščiavo. Nusprendė, kad vertėtų pasitikrinti, o ligoninėje paaiškėjo, jog koronaviruso testo atsakymas – teigiamas.
„Pradžioje gydžiausi namuose, bet maždaug sausio 4-ąją pradėjau blogai įsisotinti deguonį, pradėjau kosėti. Pas kolegas pasidarius plaučių nuotraukas pati pamačiau, kad turiu plaučių uždegimą ir reikia deguonies bei gultis į ligoninę“, – prisimena Dalia.
Gydytoja nusprendė atsigulti į Kauno klinikas, kadangi čia buvo taikomas serumas su antikūniais. Pagalvojo, kad taip pasveiks daug greičiau. Praleidus ligoninėje parą, Dalios būklė labai pablogėjo, ji buvo išvežta į reanimaciją:
„Aš dar tai truputį prisimenu, bet nevisai. Gyvenimo intensyvioj terapijoj beveik išvis nepamenu. Viskas priėjo prie to, kad reikėjo mane intubuoti, taikyti deguonies terapiją, o ta deguonies terapija buvo skiriama dvi savaites, gana ilgai.“
Netikėtos komplikacijos
Po dviejų savaičių deguonies terapijos, gydytojai nusprendė, kad deguonies Daliai pakanka, tad vamzdelį išėmė. Tačiau moteris taip lengvai neatsigavo.
„Atlikus kompiuterinę tomografiją paaiškėjo, kad įvyko dar viena komplikacija – insultas. Matyt, kad įsiliejo truputį kraujo į smegenis ir aš turėjau hemoraginį insultą. Iš to bridau labai sunkiai.
Jau gerai atsimenu, kai mane iškėlė iš reanimacijos ir, kai supratau, kad pusė mano kūno yra paralyžiuota dėl insulto. Kolegos pulmonologai, plaučių ligų gydytojai mane nukreipė į reabilitacinę kliniką Kulautuvoje. Praktiškai negalėjau nei atsisėsti, nei valgyti, nei vaikščioti pati. Žodžiu, būklė buvo labai bloga“, – apie netikėtą komplikaciją pasakoja pašnekovė.
Sunkus darbas reabilitacijoje
Reabilitacijoje teko praleisti netgi kelis mėnesius: nuo vasario 9-osios iki pat gegužės 12-tos dienos. Dalia sako, kad kolegos daktarai, kineziterapeutai, fizioterapijos sesutės įdėjo begales pastangų ir išmokino moterį iš naujo vaikščioti, atsisėsti, lipti laiptais.
Pašnekovė prisipažįsta, kad atsigauti buvo be galo sunku, sunku buvo ir sugrįžus namo. Tačiau džiaugiasi, kad jau nuo birželio vidurio galėjo sugrįžti atgal į darbą.
„Dabar aš vaikštau, atrodo, nešlubuoju, pati kvėpuoju, pati mąstau, pati galiu kalbėti. Galiu valgyti, galiu pilnai save apsitarnaut, o ir vėl vairuoju savo automobilį ir esu sugrįžusi į darbą. Nežinau, kas man taip padėjo, ar čia mano kolegos man padovanojo antrąjį gyvenimą, ar čia mano organizmas susitvarkė. Gal padėjo ir skiepas, kuris buvo padarytas jau man užsikrėtus, kadangi jis provokavo antikūnių gamybą.
Na, tikriausiai padėjo viskas. Specialistams Kulautuvoje turėčiau atsiklaupt ant kelių ir nusilenkt, nes jie dirbo labai profesionaliai. Žmogus, kuris nevaldė dešinės pusės kūno, dabar valdo viską. Jie padarė tikrą stebuklą“, – sunkiai sulaikydama ašaras pasakoja vaikų gydytoja.
Dabar Dalia yra susidūrusi su dar viena komplikacija. Po trijų mėnesių nuo susirgimo, jai labai pradėjo slinkti plaukai. Gydytoja sako, kad maždaug 20% žmonių pasireiškia ši komplikacija su kuria kovoti tikrai nėra paprasta.
Nenumaldomas noras gyventi
„Kai buvau reanimacijoje, buvau slopinama, tada tik egzistavau, viską darė kolegos daktarai. O paskui, kai jau supratau, kas vyksta, nenorėjau priimti to fakto, kad negalėsiu nieko daryti. Tačiau, kai suvokiau, kad man tikrai labai blogai, kad negalėsiu valdyti dešinės kūno pusės, atsirado milžiniškas noras gyventi, dirbti, į valias vaikščioti“, – apie sužibusią viltį prisimena Dalia.
Pasak pašnekovės, iš pradžių kineziterapeutė su pacientu bendrauja tik lovoje, vėliau pradeda vežioti ratukais, vedžioti su vaikštyne. Dalia sako, kad stengėsi klausytis visų nurodymų, bet kartais tekdavo nusivilti, nes ne viskas gaudavosi taip paprastai, apimdavo gėda.
„Esu rizikos grupėje, kai susirgau man buvo 66-eri metai. Neturėjau užsikrėsti, apsaugos priemonių pas mus tikrai užteko, bet sirgo tikrai ne vienas kolega. Džiaugiuosi, kad kolegos po vakcinacijos jau taip nebesuserga“, – apie skiepų naudą kalba gydytoja.
Tą mėnesį, kurį Dalia gulėjo intensyvios terapijos skyriuje, dukros įvardija kaip didžiausią košmarą. Gydytojai joms pasakė, jog padėtis – labai rimta ir nežinia, kuo viskas baigsis.
„Galvoju, kad jeigu būčiau pasiskiepijusi, liga nebūtų taip komplikavusis. Ir tikiu, kad tas skiepas, kuris buvo atliktas jau man sergant, padėjo sveikti. O stebuklas tikrai įvyko, jį padarė gydytojai, sesutės, slaugės“, – išreiškia begalinį dėkingumą vaikų gydytoja Dalia.
