Vilniuje gyvenantis Rytis šiandien šia patirtimi dalijasi dėl, jo nuomone, ne ką mažiau vertingo dalyko – jis savo pavyzdžiu nori paskatinti kitus žmones tapti donorais.
Vyras pasakoja, kad pirmą kartą jis kraujo davė prieš daugiau nei dešimtmetį, nes tuo metu sunkiai sirgo jo giminaitė. Tada jis ir buvo įtrauktas į negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą.
Prieš kelerius metus socialiniame tinkle „Facebook“ Rytis perskaitė ir vieno savo bičiulio istoriją. Jaunas, aktyvus ir energingas draugas išgirdo grėsmingos ligos diagnozę ir kreipėsi į savo pažįstamus su prašymu tapti kaulų čiulpų donorais.
Jau tada Rytis atkreipė dėmesį, kad, lyginant su kitomis valstybėmis, Lietuvoje yra labai mažai donorų, tačiau net nenutuokė, jog netrukus ir pats sulauks žinutės su prašymu padėti kitam žmogui...
Ryžtis donorystei itin paskatino bičiulis
O tas prašymas jį pasiekė kiek neįprastu būdu. Prieš daugiau nei dešimt metų vyro pateikti kontaktai jau buvo pasenę, tad gydytoja jį susirado ir jam parašė per socialinį tinklą „LinkedIn“.
„Sulaukiau labai paprastos žinutės – jūs esate kaulų čiulpų donorų registre, yra pacientas, kuriam tinka jūsų leukocitų antigenų kodas, ar sutiktumėte pagelbėti ir atvykti į Santaros klinikas pasitikrinti?
Buvo truputį keista, kad mane susirado per čia, tokia žinutė net šiek tiek išmušė iš vėžių“, – pirmąsias mintis prisimena pašnekovas.
Jis sako, kad norėjo pasitarti su artimiausiais žmonėmis ir tada priimti galutinį sprendimą, tačiau visos abejonės buvo susijusios ne su donoryste, o su tuo, kad šalyje siaučia koronavirusas.
„Nebuvo abejonės, ar duoti, buvo klausimas ir baimė – kaip tai padaryti saugiai? Pamačiau, koks gydymo įstaigoje yra judėjimas, kiek ten daug žmonių, kuriems reikalingos planinės paslaugos. Tu prasilenki su šimtais žmonių, tad tų saugumo reikalavimų, pavyzdžiui, išlaikyti saugų atstumą, visiškai laikytis neįmanoma. Tačiau gydytojai ir personalas laikosi aukščiausios apsaugos, pats taip pat visada dėvėjau respiratorių, todėl tai šiek tiek nuramino.
Žinoma, buvo tokių žmonių, kurie sakė – pagalvok, ar čia tau verta, žiūrėk savęs ir panašiai. Tačiau sulaukiau ir labai didelio palaikymo, ypač iš antros pusės.
Mane dar labiau paskatino bičiulio istorija, nes jis išgijo, kadangi atsirado kaulų čiulpų donoras, jo gyvybė buvo išgelbėta. Jis pasakojo, kad žiūrėjo į tą 300 mililitrų krepšelį, kuriame buvo kaulų čiulpai, ir suprato, kad tai yra visas jo gyvenimas, viskas priklauso nuo to.
Galbūt tai buvo likimas, nes aš jį sutikau praėjus trims dienoms po tos žinutės. Buvo proga pakalbėti su juo gyvai ir panaikinti bet kokias abejones, pasiryžti ir tikėti, kad tikrai yra prasminga tai padaryti“, – dalijasi Rytis.
Pasiruošimas nebuvo lengvas, bet į priekį vedė kilnus tikslas
Jis pasakoja, kad pirmasis apsilankymas ir pokalbis su gydytoja jį galutinai įtikino, jog reikia ryžtis šiai procedūrai, mat ilgiau laukti paprasčiausiai nebebuvo galima.
Ryčiui atliko kraujo tyrimą, kurio rezultatai parodė, jog jo ir sergančio paciento leukocitų antigenų kodai sutampa. Kitas žingsnis buvo itin išsamus sveikatos patikrinimas, kad gydytojai įsitikintų, jog nėra kokių nors paslėptų problemų. Taip pat Ryčiui teko du kartus atlikti testą ir dėl koronaviruso.
Galiausiai, likus 5 dienoms iki procedūros, jam kelis kartus per dieną reikėjo leistis vaistus, kurie skatina kaulų čiulpų išsiskyrimą. Rytis sako, jog tai nėra pati maloniausia patirtis, tačiau tikrai iškenčiama:
„Kiekvieno organizmas reaguoja skirtingai, bet mano atveju, nuo vaistų buvo tokie tarsi lengvi gripo simptomai – galvos skausmas, bendras silpnumas, kaulų dilgčiojimas. Per tas penkias dienas kalnų tikrai nenuversi, teko susitaikyti su silpnesne savijauta, bet kilnus tikslas ir žinojimas, kodėl tai darai, stiprus palaikymas vedė į priekį.“
Taip pat Rytis gražių žodžių negaili ir medikams bei visam personalui, kurį sutiko šiame donorystės kelyje. Jis džiaugiasi, kad sulaukdavo atsakymų į visus klausimus, turėjo išsamų instruktažą, buvo apgaubtas dėmesiu ir maloniu elgesiu.
Kitą dieną po procedūros jautė didžiulę euforiją
Pati kaulų čiulpų transplantacijos procedūra prasidėjo anksti ryte ir truko maždaug keturias su puse valandos.
„Į vieną ir į kitą ranką gauni, jeigu galima taip pavadinti, laidelius. Taip iš vienos pusės kraujas yra paimamas, o per kitą, atskyrus kaulų čiulpus, grąžinamas.
Tai nėra labai skausminga, tiesiog jauti, kad kažkas teka. Viskas praėjo labai greitai, aš maniau, kad bus sudėtingiau“, – patirtimi dalijasi pašnekovas ir priduria, jog sunkiausia buvo išgulėti tas valandas nejudant:
„Paklausiau gydytojos patarimo ir šiek tiek pamiegojau, klausiau audio knygos, bet paskutinę valandą jau tikrai norėjosi keltis. Žinoma, mąsčiau ir apie kitą žmogų – kas jis galėtų būti ir ką jis jaučia? Aš galvojau, kad man sunku, bet kaip yra tam žmogui? Ką jis patiria? Tie išbandymai nepalyginami yra.“
Po procedūros Rytis kurį laiką dar jautė silpnumą, tačiau jau tą patį vakarą jokių neigiamų simptomų nebeliko. O kitą dieną jis jautėsi tarsi iš naujo gimęs.
„Nežinau, ar dėl psichologinių dalykų, ar dėl to, kad dingo nuovargis, man buvo labai lengva, viduje kažkokia euforija, gali skraidžioti, esi laimingas ir nori džiaugtis gyvenimu.
Ir vėliau nebuvo jokių išliekamųjų neigiamų pojūčių, aš sportavau, bėgiojau, vaikščiojau, gyvenau įprastą gyvenimą kaip ir anksčiau, grįžau į darbus“, – pasakoja vyras ir neslepia, jog viskas buvo kur kas lengviau, nei jis galėjo įsivaizduoti.
Skatina apie donorystę pagalvoti ir kitus
Dėl būtinybės išlaikyti konfidencialumą Rytis nežino ir negali detaliai pasidalinti informacija apie tai, kaip šiuo metu jaučiasi jo kaulų čiulpus gavęs pacientas. Tačiau pašnekovas atskleidžia, jog po transplantacijos jis laikė kumščius, kad tik viskas pavyktų, ir net prašė pažįstamo dvasininko pasimelsti.
Tačiau net ir atlikęs prasmingą darbą ir suteikęs viltį kitam žmogui gyventi, Rytis išlieka kuklus ir sako, kad darė tai, ką turėjo ir galėjo padaryti.
„Jeigu reikia tik tiek nepatogumų, kad galėtum padėti kitam žmogui, gal net išgelbėti gyvybę, tai mažiausia, ką galime padaryti. Man atrodo, kad tai tam tikra privilegija, laimėjimas, kad gali padėti žmogui, kuris ištraukė tokį pat leukocitų antigenų kodą kaip ir tu.
Kita vertus, niekada negali žinoti, kada tai gali nutikti tau, tavo artimam ir mylimam žmogui. Negali būti tikras, kad tu ar tau brangus žmogus nebūsite tame kitame laido gale. O padėti tikrai pakankamai lengva“, – šiltai kalba Rytis ir skatina kitus atkreipti dėmesį į donorystės svarbą:
„Tikiu, kad mano istorija gali paskatinti kitus žmones. Aš jausčiausi nudirbęs rimtą darbą, jei donorų registre atsirastų daugiau žmonių. Tas darbas, kuris gal ir yra ne mažiau vertingas nei pati donorystė, tikrai man suteiktų daug džiaugsmo ir pasitenkinimo.“
Daugiau apie negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą galite sužinoti čia.
