Australų rašytoja Colleen McCollough tapo laukiamiausia šių metų Vilniaus knygų mugės viešnia ne todėl, kad itin retai dalyvauja tokiuose renginiuose, ir net ne todėl, kad yra viena garsiausių šiuolaikinių romanistų pasaulyje. Jos apsilankymą Lietuvoje paversti svarbiausiu knygos šventės akcentu teprireikė trijų žodžių - “Erškėčių paukščių” autorė”.
Prieš dvidešimt metų į lietuvių kalbą išverstas kūrinys (angl. "The Thorn Birds") bemat tapo reiškiniu, dabar paprastai vadinamu kultiniu, o tuomet nusakomu kur kas tiesmukiau - deficitu. Romano pavadinimas buvo žinomas tiek literatūros profesoriui, tiek ir alaus butelių etiketes teskaitinėjančiam piliečiui. Tačiau “Erškėčių paukščiai” tėra viena iš daugelio rašytojos pasiektų kūrybinių viršūnių, kuriomis nusėtas jos gyvenimas. Pati dabar garbingo amžiaus rašytoja jį apibūdina trumpu sakiniu: “Mano gyvenimas klostosi įdomiai”. “Omni laiko” skaitytojams pristatomas išskirtinis pokalbis su menininke, mokslininke, visuomenės veikėja ir istorijų pasakotoja Colleen McCollough šiuos žodžius puikiai patvirtina.
Jūsų viešnagė Lietuvoje artėja prie pabaigos, su kokiomis mintimis išvykstate?
Čia esu jau penktą dieną ir vakare su vyru vykstame į Romą. Taigi tapau Lietuvos žinovė. Man čia labai patinka, neteko būti vienoje iš tų mažų valstybių, kurios tik taip neseniai išsilaisvino nuo kolonijinio valdymo. Nesvarbu, rusų, lenkų ar vokiečių valdymo, - jei esi valdomas iš kažkur kitur - tai kolonializmas. Lietuvoje lankytis labai įdomu, kadangi susidarė įspūdis, kad žmonės čia yra laimingi. Tai tiesiog matosi iš jų eisenos - jie žingsniuoja taip, tarsi turėtų tikslą ir žinotų, kur eina.
Ypač domitės istorija, minėjote, kad šiek tiek žinote ir Lietuvos bei jos regiono istoriją. Jei jūsų leidėjas jums pasiūlytų parašyti romaną, kurio veiksmas vyktų Lietuvoje, kokia būtų jūsų pirmoji mintis apie galimą jo siužetą ir laikotarpį?
Turėčiau čia persikelti ir pagyventi. Galbūt neturėčiau laiko tinkamai išmokti kalbą, bet pasistengčiau perskaityti kuo daugiau bent jau anglų kalba išleistų knygų apie Lietuvą. Apie kokį laikotarpį rašyčiau? Manau, intensyvus skaitymas apie Lietuvą ir sužadintų mano pasirinkimą.
Juk kartais skaitai apie kokį nors laikotarpį, apie kurį nemažai žinai, tačiau jis niekuomet prieš tai tavęs neintrigavo ir staiga tau atsiveria akys. O dabar sunku pasakyti, koks tai būtų laikotarpis. Pavyzdžiui, abejoju, ar tikroviškai galėčiau aprašyti sovietinės okupacijos laikmetį, kadangi iš žmonių pasakojimų susidarė įspūdis, kad tai buvo gan niūrus laikai, o aš esu iš prigimties optimistė. Be to, šis laikas tebeišlieka žmonių gyvojoje atmintyje, jų sąmonė persismelkusi faktu, kad jie gyveno tame laikotarpyje, nesvarbu - sėkmingai ar ne. Aš labiau linkusi rašyti apie praeitį, kuri yra už gyvosios atminties ribų. Taip tavo supratimas apie tam tikro laikotarpio tikrovę tampa harmoningesnis. Bet kokiu atveju, apie Lietuvą rašyčiau su tokiu pat malonumu, kaip ir apie Australiją.
Kokie jūsų įspūdžiai iš susitikimo su mūsų prezidentu Valdu Adamkumi?
Man labai patiko Adamkus kaip asmenybė. Nedaug žinau apie Lietuvą, tačiau susidarė įspūdis, kad jis patinka daugumai žmonių. Ir suprantu kodėl, nes bendravau su juo taip, kaip dabar su jumis - iš arti. Pavadinčiau ji puikia asmenybe ir doru žmogumi.
Bendraudamas su jumis jis žvelgia į akis. Sukti politikai tuo nepasižymi. Adamkus gerai išsilavinęs, apsiskaitęs ir, esu tikra, puikiai atlieka savo pareigas. Sykį buvau susitikusi su Billu Clintonu, tuomet buvo besibaigianti jo antroji kadencija - jo akys buvo negyvos. O Adamkaus akys labai gyvos. Labai labai gyvos. Kitaip sakant, darbas dar jo nepribaigė. O kai susitikau Clintoną, darbas ji buvo pribaigęs. Jis buvo negyvas, kažkur anapus - aštuoneri tokio darbo metai, kai 90 procentų pasaulio nekenčia tavo dievų, kovojant su lobistais, politikais, savo paties partija, ką jau kalbėti apie opoziciją. Ir visa tai jį pribaigė, jis buvo išsekęs. O Adamkus man patiko, nes jis gyvas. Aš esu susitikusi su daugybe politikų ir jie retai buvo tokie gyvi, kaip šitas žmogus.
Esate Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos, kuriai taip pat priklauso įvairūs įtakingi politikai, narė. Ar niekada nekilo noras užsiimti politine veikla?
Norėčiau įkurti naujos rūšies politinę partiją, kuri nebūtų nei kairioji, nei dešinioji. Nes manau, kad tiek kairė, tiek dešinė yra blogos, o politika yra nešvarus žaidimas. Nors dauguma JAV senatorių, kurių nemažai pažįstų, veikia ne dėl savo savimeilės, bet tikrai gina rinkėjų interesus. O štai Australijos politikai - tai korumpuotų cinikų šutvė.
Bet žmonės dažniausiai taip ir apibūdina savo šalies politikus.
Australija ne mano šalis, aš gyvenu Norfolko saloje ir Australija yra mūsų kolonijinė valdžia, taip kaip Rusija buvo Lietuvai. Todėl neturime priežasčių mėgti Australijos valdžios. Šiaip ar taip, susitikinėjau su britų, JAV, australų politikais ir pastarieji man pasirodė esą šalčiausi kietaširdžiai, besivadovaujantys buldozerio principu. Amerikiečiai ir anglai skleidžia šilumą, o eilinis australų politikas tenori vieno dalyko - pinigų. Ir jokio tikro rūpinimosi žmonėmis. Nežinau, galbūt tai pasekmė to, kad dar tik prieš 150 metų Australija nustojo būti Britų imperijos katorgininkų trėmimo vieta. Manau, tasai baisus gyvenimas vis dar slypi mentalitete. Nors šiaip politika mane žavi, bet ne dalyvavimas joje. Jei aš dalyvaučiau politikoje, būčiau diktatorė (juokiasi). Man kažkodėl atrodo, kad tai būtų vienintelis būdas visus priversti vykdyti mano planus.
Juk tai diktatoriaus mąstymas.
Todėl aš tik rašau romanus ir nesiveržiu į politiką. Aš bent jau suvokiu savo pačios ribotumą.
Sukūrėte pasaulyje didelės sėkmės susilaukusį septynių romanų ciklą apie senovės Romą, kuriame daugiausia dėmesio skyrėte Julijui Cezariui. Ar tai mėgstamiausia jūsų istorinė figūra?
Manau, joks kitas politikas pasaulio istorijoje nebuvo toks talentingas, o senovės Romos visuomenėje politika buvo svajonių viršūnė. Jis buvo genijus. Tuo metu buvo rašomi ne žodžiai, o tiesiog nesibaigianti raidžių virtinė ir jis buvo vienintelis, nuo mažų metų galėjęs skaityti tik pažvelgęs į ją. Atrodo, jis pirmasis sugalvojo dėti taškus ir taip atskirti sakinius. Jis pirmasis, kuris rašmenų ritiniui suteikė dabartinę knygos formą - jo laiškai buvo rašomi ant lapų, kurie būdavo susiuvami. Jis buvo puikus inžinierius, rašė pjeses, poeziją. Pasak Cicerono, Cezaris buvo puikiausias Romos oratorius, aišku, po paties Cicerono. Buvo puikus teisės kūrėjas, pasižymėjo ypatinga drąsa kovos lauke, o paprastai labai intelektualūs žmonės nėra labai drąsūs. Jis kovodavo savo kariuomenės priešakyje ir kareivius tai nepaprastai drąsino. Taip pat, pasak šaltinių, jis buvo gražiausias vyras Romoje. Ir visa tai pateikia logiškesnį paaiškinimą, kodėl jis buvo nužudytas. Kiti žmonės jaučiasi taip nevisavertiškai šalia tokių žmonių kaip Cezaris. Dėl šios priežasties jie yra nekenčiami.
Lietuvoje visų pirma esate žinoma kaip romano “Erškėčių paukščiai” autorė, o didžioji dalis kitų jūsų kūrinių skaitantiems lietuviškai nėra žinoma. Ar “Erškėčių paukščiai” yra garsiausia jūsų knyga ir kitose šalyse? Jei taip, ar neįkyrėjo šio romano akcentavimas, kas turėtų būti pirmiausia pasakoma jūs pristatant?
Taip, tai mano pati garsiausia knyga pasaulyje. O šiaip norėčiau, kad mane vadintų įvairiapusiška rašytoja, gebančią kurti šeimynines sagas, tokias kaip “Erškėčių paukščiai”, didelio kruopštumo istorinius romanus, pasakas, futuristinius romanus. Žinoma, aš nemenkinu “Erškėčių paukščių” - kaip galėčiau būti nedėkinga vienai iš visų laikų labiausiai pamėgtų knygų. Dauguma rašytojų mirtų dėl galimybės ją parašyti (juokiasi).
Išsitarėte, kad romano “Erškėčių paukščiai” siužetas yra susijęs su jūsų šeimos istorija. Kaip?
Niekada nebuvau užmezgusi romano su kunigu, mano mama taip pat ne, be to, ji man apie tai būtų papasakojusi. Knyga užgimė kaip šeimos istorija, daugelis jos pradžioje pasakojamų dalykų pagrįsti kaimiškoje vietovėje gyvenusios mano giminės tikrove: šeimoje augantys sūnūs ir viena dukra, kurios prototipas yra mano mama. Tokios buvo romano šaknys, tačiau prieš pradėdama rašyti, suvokiau, kad neturiu įsimintino herojaus. Pradėjusi rašyti pirmąjį knygos juodraštį, kuris vėliau buvo perrašytas dešimt kartų, berods trečiojo skyriaus pradžioje į pasakojimą įvėliau kunigą, kuris sukelia didžiulį šurmulį. Tuomet mane nutvieskė mintis - štai jo man ir reikėjo. Todėl reikėjo sugalvoti, kaip jį išsaugoti, kadangi toje pasakojimo vietoje jis teturėjo paimti pinigus ir pradingti. O geriausias būdas veikėją išsaugoti siužete - susieti jį su pagrindine heroje. Taip ir padariau. Romanisto menas - nutverti dalyką, o ne jį ignoruoti. Tam turi turėti instinktą. Štai kaip iš tikro klostėsi romano rašymas.
Ką manote apie romano ekranizaciją ir ar kaip nors dalyvavote kuriant filmą, pavyzdžiui, rašant scenarijų?
O, Dieve, ne, ne! Holivudas tavęs nenori, Holivude niekas neskaito knygų. Vienintelis dalykas, kurį jie gali perskaityti - tai siužeto aprašymas ant knygos aplanko. Be to, Holivudui aš buvau žmogus, kurį vadino - jums tai patiks - kairuoliška rašytojėlė iš rytų. Mat tuomet dėsčiau JAV rytinėje pakrantėje esančiame Jeilio universitete, o Holivudas yra dešiniųjų dominuojamoje vakarinėje pakrantėje. Ir dešiniųjų pažiūrų piliečiui kokioje nors Kalifornijoje Jeilis, nepaprastai prestižinis universitetas, atrodė ne kitaip kaip kairiųjų avilys.
O filmas buvo siaubingas, aš jį pavadinau “greitu vėmimu”. Jis buvo filmuojamas Kalifornijoje ir Havajuose - su Australija jis turėjo ne daugiau bendro nei Arnoldas Schwarzeneggeris. Jie iš Australijos atsivežė dvi kengūras, viena jų nugaišo filmavimui neprasidėjus. Todėl jei žiūrėsite tą bjaurų filmą, jame tepamatysite vieną kengūrą. Gamtovaizdžiai, medžiai ne tokie kaip Australijoj. Filme auga kaliforniniai ąžuolai - Australijoje neturime jokių kaliforninių ąžuolų. Viskas buvo blogai. Aktorių vaidyba - klaiki. Net ir kalbėti apie tai nenoriu.
Jūsų biografijoje rašoma, kad pirmąsias savo istorijas pradėjote kurti nesulaukusi nė penkerių metų. Ar pamenate savo pirmąją sukurtą istoriją?
O, tai buvo ilgiausias pasaulyje serialas, besitęsiantis metų metus - tol, kol kambarį dalijausi su savo mažuoju broliu, iki man sukako aštuoneri, o jam - šešeri. Iki tol kas vakarą jam pasakodavau apie nuotykius patiriančius pingviną ir katytę. Manau, tai atspindi mano esybę - esu istorijų pasakotoja. Jų vardai buvo, įvertinkit, Pingvis ir Katytė. Brolis nebuvo pasyvus istorijos klausytojas, bet irgi dalyvavo ją kuriant. Jis taip pat buvo labai gabus. Vėliau jis tragiškai žuvo, lygiai taip, kaip aprašyta “Erškėčių paukščiuose”. Manome, kad jį ištiko širdies priepuolis gelbėjant skęstančią moterį Kretos saloje.
Ir tą “Erškėčių paukščių” epizodą paskyrėte jo atminimui?
Ne, jo atminimui paskyriau savo “Song of Troy” (“Trojos daina”). Jis dar buvo gyvas, kai rašiau šią knygą, ir labai ja tikėjo. Aš jos niekada nesiekiau išleisti ir tik po daugelio metų, apie 1997metus, vienas mano gerai pažįstamas anglų leidėjas norėjo, kad parašyčiau paaugliams skirtą knygą graikų mitologijos tema. Aš jį nudžiuginau pasakydama, kad “turiu vieną”. Ir ši knyga neįtikėtinai gerai perkama įvairiausiose šalyse, tai viena sėkmingiausių mano knygų.
Būdama įvairiapusiška rašytoja temų savo kūriniams ieškote ne tik praeityje, bet ir ateityje. Ką šnibžda jūsų nuojauta apie pasaulio ateitį?
Norėčiau būti optimistiška dėl pasaulio ateities, bet jaučiu dvi dideles baimes. Didžiausia - islamiškas fundamentalizmas. Šią mano baimę sustiprina tai, kad esu moteris. Man tai jau nebus problema, tačiau žvelgiu į savo podukros mažąją mergaitę ir nerimauju, kad vieną dieną ji nebūtų priversta eiti per penkis žingsnius už savo vyro ir veidą dangstytis šydu. Ir antra mano baimė - gyventojų perteklius. O jis susijęs su didžiosiomis religijomis - islamu, krikščionybe - kadangi jos draudžia kontraceptines priemones. Ir mūsų tampa per daug šiai planetai. Manau, žalieji prastai daro, kad į tai nekreipia dėmesio. Jie nuolat kalba apie miškų apsaugą, gyvūnijos nykimą ir taip toliau. Tačiau, atrodo, jie niekaip nesupranta, jog tam, kad sustotų augmenijos ir gyvūnijos naikinimas, turime mažiau daugintis. Daugėjant gyventojų skaičiui natūralių išteklių išsekimas ir toliau stiprės. Nežinau, kodėl žalieji to neperpranta, galbūt todėl, kad myli vaikus.
Sėkmingai klostėsi jūsų mokslinė veikla neurofiziologijos srityje, ar ją palikote vien dėl šlovės naštos?
Tai padariau vien todėl, kad tapau pernelyg įžymi dėl “Erškėčių paukščių”. Jei nori atlikinėti gerus medicininius tyrimus ar būti gydytoju, turi būti nepastebimas ir bevardis. Sykį viena mano gerbėja taip susijaudino mane pamačiusi, kad nualpo. Arba susitiksi su pacientu, o jis kad ims kriokti: “Aaa, Colleen McCollough, kuri parašė “Erškėčių paukščius”... aaa!”. Ne, aš labai realistiškas asmuo ir tiesiog supratau, kad taip nieko nebus. Taigi turėjau palikti mediciną, nors nenorėjau - mėgau ją. Pabėgau į Norfolko salą. Ten ramu, o žmonės nelabai domisi šlove.
O kodėl pasirinkote būtent šią mokslo sritį?
Esu gabi tiek mokslui, tiek menams. Gimiau 1937 m., tai buvo ekonominės depresijos metas. Mano amžiaus vaikai šeimoje ar mokykloje nebuvo skatinami siekti karjeros menuose, kadangi tai taip nepastovu ir sunku. Tave mokė, kad turi turėti darbą, karjerą, jei nori valgyti duoną su sviestu. Ir man tai nekėlė rūpesčių, kadangi aš su džiaugsmu pasinėriau į mediciną. Medicina yra tobulas mokslo ir žmonių derinys. Bendrauji su žmonėmis, kurie yra pažeidžiami. Sergantys žmonės ir jų giminės nesislepia už fasado. Ir man tai patiko, taip pat tai buvo labai gera patirtis kaip rašytojai. Niekad nesupratau, kodėl rašytojais norintys tapti jauni žmonės prašo valdžios stipendijų ir po to užsisklendę sėdi palėpėje, niekur neina, su niekuo nesusitinka. Tai kaip jie, po velnių, įgys patirties, kad galėtų apie ką nors rašyti?
Kaip jaučiatės turėdama Australijos gyvosios nacionalinės vertybės (Living National Treasure of Australia) titulą ir kaip buvo sudaromas šis sąrašas.
Gan keistai, jautiesi tarsi vaikščiojanti ir kalbanti statula, kuri turėtų būti ant pakylos kokiame parke. Juk dar tebegyveni, o esi nacionalinė vertybė. Bet iš tikro tai toks milžiniškas įvertinimas, kadangi sąrašas buvo sudaromas visuotiniu balsavimu, o ne parengtas institucijų ar politikų. 1996 m. vienas pagrindinių Australijos dienraščių paprašė žmonių skambinti ar rašyti ir pranešti žmonių vardus, kurie, jų manymu, yra gyvosios nacionalinės vertybės. Buvo išrinkta šimtas žmonių ir aš patekau į pirmąjį dešimtuką. Tačiau dabar mes dar išskirtinesni, kadangi 25 iš mūsų jau mirė. Kol kas nauji žmonės nerenkami, bet, manau, sąrašas bus atnaujintas, kai mirs paskutinis į jį įrašytas. Į jį tuomet pateko įvairiausi mylimi žmonės: sportininkai, menininkai, popžvaigždės, Australijos aborigenai, politikai. O štai keletas ministrų pirmininkų į jį nepateko, kadangi žmonės jų nemėgo. Manau, Valdas Adamkus būtų išrinktas Lietuvos nacionaline vertybe.
Dėkoju už šį ypatingą pokalbį.
Bendravo Rimas Zakarevičius
