Ne tik tikinčiųjų, dėl to nevalgančių bei nemokančių mokesčių, bet ir tų, kurie tiki kita šios „kalendorijos“ (supraskite, teorijos) prielaida – kad majų kalendoriuje 2012 m. gruodžio 21 d. yra pažymėta vieno ciklo pabaiga ir kito ciklo pradžia.
Tebūnie tai pasaulio ekonomikos cikliškumo simbolinis žymuo – taškas, kuris ateities kartoms padės apibrėžti, kada „pasaulio fabrikas konvertavosi į pasaulio valgytojus“. Juk Kinijoje – milijardas „valgytojų“ (vartotojų), o brangstančios žaliavos ir darbo jėga toli gražu nebekuria „laukinių vakarų“ potencialo iliuzijos investuotojams.
Per paskutinius 20 metų, kuriuos Kinija sėkmingai išnaudojo perimti gamybą iš išsivysčiusių šalių, žaliavos pabrango net tris kartus, tai reiškia, kad ir Kinijoje dirbantiems „valgytojams“ tai pat reikia rengtis, valgyti, statytis namus, bet žaliavų pabrangimas sukuria poreikį mokėti dar didesnius atlyginimus, o tai mažina šalies gamyklų produktyvumą.
Amerikiečiai perka prabangias apokalipsines slėptuves Ir jeigu „Nokia“ pasaulinėje konkurencinėje kovoje kai kam atrodo kaip trečias brolis nevykėlis, tai jos sprendimas tik dabar perkelti gamybą į Kiniją gali būti tuo bloguoju pranašu, kad būtent dabar yra per vėlu galvoti apie gamybos perkėlimą į „pasaulio gamyklą“.
Priešingai, stebint Kinijos valdžios žingsnius ir BVP augimo tempų mažėjimą (šiais metais numatomas BVP augimas sieksiantis 7,8 proc., jau nebeapvalinamas iki ankstesnių metų 10 proc.), galima pamatyti ženklų, rodančių, kad ši rinka taps vienu iš didžiausių pasaulio vartotojų ir būtent į ją, o ne iš jos reikės importuoti kitur gaminamą kokybišką produkciją.
Europa prasiskolino
Problemos Europoje irgi ne be reikalo. Jeigu tikėtume visatos pusiausvyros principais, metas, kai iš gamintojų tapome praktiškai vien tik „valgytojais“, kažkada turėjo baigtis. Vienintelė valstybė, sudaranti atsvarą 0,5 proc. recesijai euro zonoje, yra Vokietija. Nors jos BVP augimas 2012 m. ir lėtėjo nuo 1,2 proc. pirmąjį pusmetį iki 0,6 proc. antrąjį, investuotojai vis tiek skolina šiai šaliai pinigus veltui arba primokėdami, kad tik paskolintų, nes tai bene ryškiausias realų produktą kuriančios ir parduodančios šalies pavyzdys Europoje.
Na, o praktiškai nieko nekūrusių Pietų Europos (ir ne tik) šalių ir tuo tarpu daugiausiai vartojusių už skolintus pinigus įsiskolinimas yra išaugęs milžiniškai ir jų situaciją dabar puikiai matome: Ispanijos valstybės skola nėra didžiausia Europoje, tačiau skolintais pinigais paremto vartojimo ženklų apstu ypač statybos sektoriuje, kur blogos paskolos sudaro apie 15 procentų viso šalies BVP, Italijos problema – būtent didžiulė valstybės skola, na, o Prancūzijoje bankrutuoja vis didesnės įmonės.
Remiantis „McKinsey pasaulinio instituto“ (angl. McKinsey Global Institute) 2012 m. sausio mėn. ataskaita „Skola ir finansinių įsiskolinimų mažinimas: netolygi pažanga kelyje į ekonomikos augimą“ (angl. Debt and develeraging: uneven progress on the path to growth) daugumos dabar vadinamų probleminėmis arba „po klaustuku“ Europos valstybių įsiskolinimas per paskutinius 20 metų bent jau padvigubėjo, lyginant su šalių BVP. Taigi sakyti „praktiškai nieko nesukūrė“ šiuo atveju yra ganėtinai korektiška ir tikslu, jeigu BVP lygį laikome tuo, ką šalis sukūrė, o įsiskolinimo lygį – tuo, ką šalis „suvalgė ar dar vis valgo“.
Baltijos šalys taupyti pradėjo laiku
Jei ne kiekvienas, tai bent kas antras esame patyrę, ką reiškia pereiti nuo gero gyvenimo prie taupymo rėžimo. Procesas skausmingas ir psichologiškai itin sudėtingas, tačiau būtinas ir sveikas, o svarbiausia – išgyventi (Baltijos šalys patyrė tai savo kailiu).
Lygiai taip pat bus sveika ir šiandieninėms Europos ekonomikoms, kai pagaliau ateis supratimas, o ne tik deklaruojamas pripažinimas, kad vis dėlto Baltijos šalys, drakoniškai mažindamos išlaidas, buvo teisesnės už tas šalis, kurios pastaruosius metus išnaudojo bendrajai skolai didinti. Būtent dėl to šiandien esame konkurencingi: galime pasinaudodami eksportu palaipsniui keisti statusą iš „valgytojų“ į „gamintojus“ ir kartu stebėti Europą, kada ši pradės eiti tais pačiais mūsų pramintais keliais.
O gruodžio 21 d. tiesiog reikš, kad procesas pajudėjo ir yra tik vienas kelias – sudalyvauti tame beveik priverstiniame gamintojų ir „valgytojų“ virsme. Įrodymų, kad jau turime svertų gamybos lygmeniu konkuruoti net su pačia Kinija, pateikia mėsos pramonės atstovai: jie žengia konkrečius produkcijos sertifikavimo žingsnius eksportuoti į Šanchajų.
Mindaugas Valskys yra Verslo rizikos valdymo bendrovės „Coface“ analitikas
Mindaugas VALSKYS
